Pseudomiksoma peritonė (PMP) – itin retas vėžys, kuris susiformuoja pilvo ertmėje ir apima pilvą bei dubenį. Ši liga būdinga tuo, kad pilvo ir dubens srityje kaupiasi gleivingąją medžiagą – muciną – gaminančios vėžinės ląstelės. Mucinas – tiršta, želė primenanti medžiaga, dažnai vadinama vienu iš gleivių komponentų.
Kas yra pseudomiksoma peritonė?
Pačios būklės pavadinimas reiškia „klaidingas gleivingas pilvaplėvės auglys“. Nors ir vadinama augliu, ši liga nesudaro aiškaus darinio, kuris vystytųsi ir plistų kaip kiti navikai. Dažniausiai PMP pradžia būna pavieniame kirmėlinės ataugos (apendikso) polipe, kuris, prasiveržęs, išskleidžia muciną ir vėžines ląsteles pilvo ertmėje.
Gleivingos medžiagos kaupimasis ilgainiui spaudžia vidaus organus, trikdo virškinimo sistemos darbą, o pilvo pūtimas ir spaudimas gali sukelti nemalonius pojūčius. Dėl tokio „želė pilvo“ efekto ši liga kartais vadinama šiuo terminu liaudyje.
Pseudomiksomos peritonės simptomai
PMP simptomai vystosi iš lėto, todėl ilgą laiką gali būti ignoruojami ar siejami su dažnomis kasdienėmis problemomis, kaip virškinimo sutrikimai ar vidurių užkietėjimas. Dažniausi požymiai:
- Akivaizdus pilvo padidėjimas ir pūtimas.
- Pilvo skausmas arba diskomfortas dėl mucino kaupimosi.
- Užkietėję viduriai – mucinas gali užspausti gaubtinę žarną.
- Sunkumai pastoti – gleivių kaupimasis ar organų uždegimai apsunkina pastojimą, ypač moterims.
- Išvaržos – padidėjęs spaudimas lemia, kad organai gali prasiveržti per silpnesnes pilvo srities vietas. Itin dažnai vyrams nustatoma kirkšnies išvarža.
- Apetito stoka.
- Pykinimas.
Dažnai pacientai PMP diagnozuojama atsitiktinai – tikrinant dėl kitų negalavimų arba kai simptomai užsitęsia ir ima stiprėti.
Pseudomiksomos peritonės priežastys
Pilno atsakymo, kodėl atsiranda ši liga, iki šiol nėra. Žinoma tik tiek, kad dažniausiai pradžia – apendikso polipas, iš kurio vėžinės ląstelės išplinta po pilvo ertmę kartu su mucinu. PMP yra reta liga: per metus ji diagnozuojama vos 1–4 žmonėms iš milijono.
Diagnozavimo metodai
Diagnozuojant PMP, gydytojas pirmiausia išsamiai klausia apie simptomus: kada jie prasidėjo, ar laikui bėgant stiprėja. Atliekamas fizinis ištyrimas ir paskiriami kraujo bei vaizdiniai tyrimai.
Kraujo tyrimai
Kraujo tyrimas (bendras kraujo tyrimas) gali papildomai apimti vėžio žymenis, kurie padeda nustatyti navikinį procesą organizme.
Vaizdo tyrimai
Pilvo organų apžiūrai dažniausiai naudojamos šios priemonės:
- Pilvo organų echoskopija.
- Kompiuterinė tomografija (KT).
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
Kartais gali būti atliekama adatinė biopsija, siekiant paimti mėginį iš pilvaplėvės, ar atlikta laparoskopija, kuri leidžia tiesiogiai apžiūrėti pilvo ertmės organus bei paimti audinio tyrimui.
Gydymo galimybės
Pseudomiksomos peritonės gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į bendrą būklę ir ligos stadiją. Daugeliu atvejų gydymas galimas ir net sėkmingai išgydomas.
Gydymo pagrindas – chirurginis operacijos metodas, kuriuo pašalinami visi vėžinių ląstelių pažeisti organai ar audiniai. Dažnai kartu atliekama intraperitoninė chemoterapija. Jos metu vaistai tiesiogiai įleidžiami į pilvo ertmę, kad kuo efektyviau sunaikintų navikines ląsteles.
Chirurgas dažniausiai sprendžia dėl chemoterapijos poreikio operacijos metu – jei pavyksta pašalinti visas ar beveik visas vėžines ląsteles ar muciną, chemoterapija tampa efektyvi.
Operaciniai gydymo būdai
- Žarnyno rezekcija – šalinama pažeista plonoji ar storoji žarna.
- Cholecistektomija – pašalinamas tulžies pūslė.
- Histerektomija su abipuse kiaušidžių ir kiaušintakių šalinimu – dažniausiai to reikia moterims.
- Kepenų paviršiaus pašalinimas – kai paveikta kepenų kapsulė.
- Omentektomija – šalinamas pilvo priekinę sieną dengiantis riebalinis sluoksnis.
- Peritonektomija – operacija, per kurią pašalinama dalis pilvaplėvės.
- Splenektomija – blužnies šalinimas.
Galimos komplikacijos po chirurgijos
Kaip ir po bet kokios didelės operacijos, gali kilti komplikacijų – kraujavimas, infekcija ar anastomozės nesandarumas (nutekėjimas iš sujungtų žarnų vietų). Kai kuriais atvejais didelės apimties intervencijos sukelia rimtų, net gyvybei pavojingų pasekmių. Statistika rodo, kad po didelės apimties operacijų maždaug 1–2% pacientų gali mirti.
Nechirurginis gydymas
- Stebėjimas – jei liga pasireiškia ankstyva ar lėta eiga, o chirurgijos rizika didesnė už ligos pavojų, pasirenkama aktyvi stebėsena. Reguliariai atliekami tyrimai, sekamas ligos progresavimas.
- Paliatyvi pagalba – kai chirurgija negalima, taikoma chemoterapija ar spindulinė terapija, kurios tikslas – lėtinti ligos eigą ir palengvinti simptomus.
- Tiriamas plonosios žarnos persodinimas, kai liga apima didelę šios žarnos dalį.
Prognozė ir gyvenimas su liga
Kai kuriais atvejais, pašalinus visas vėžines ląsteles iš pilvaplėvės, liga ilgam laikui suvaldoma. Kiti gydymo būdai pagerina gyvenimo trukmę bei kokybę net ir tais atvejais, kai ligos išgydymas neįmanomas.
Gyvenimo trukmė priklauso nuo daugybės veiksnių – ligos apimties, gydymo sėkmės, individualių sveikatos ypatumų. Kadangi PMP labai reta, visos žinomos prognozės remiasi stebėjimais nedidelėse pacientų grupėse. Jei norite daugiau sužinoti apie individualią prognozę ar gydymo rezultatus, verta apie tai pasitarti su gydytoju.
Savarankiška priežiūra ir stebėsena
Po chirurginio gydymo labai svarbus atsigavimas – organizmui reikia laiko ir poilsio. Gydytojas išsamiai paaiškins, kaip pasirūpinti savimi po konkrečių operacijų, pavyzdžiui, pašalinus blužnį ar kitus organus.
Kai chirurgija netaikoma, o ligos eiga lėta, svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją. Paliatyvus gydymas – chemoterapija, spindulinė terapija ar kitos priemonės – gali tapti ilgalaikėmis.
Kada nedelsti kreiptis į gydytoją?
- Atsiradus komplikacijoms po gydymo – pavyzdžiui, stiprus kraujavimas ar žaizdos infekcijos požymiai.
- Netikėtai stiprėjant šalutiniams gydymo poveikiams.
- Pastebėjus naujus ar grįžtančius simptomus, kurie gali signalizuoti ligos atsinaujinimą.
