Prieširdžių virpėjimas (PV) – tai viena dažniausių širdies ritmo sutrikimų (aritmijų) formų. Jam būdinga tai, kad širdies prieširdžiai ir skilveliai susitraukinėja ne vienu ritmu: plakimas tampa nereguliarus, dažnai per greitas ir „chaotiškas“. Medicinos praktikoje PV skirstomas pagal tai, kiek ilgai tęsiasi epizodai ir ar širdies ritmą pavyksta grąžinti į įprastą.
Turinys
Pagal dabartines medicinos žinias išskiriamos keturios pagrindinės prieširdžių virpėjimo eigos formos. Svarbu žinoti, kad laikui bėgant viena forma gali pereiti į kitą – ypač jei PV kartojasi, ilgėja arba yra susijęs su kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis.
Paroksizminis prieširdžių virpėjimas
Paroksizminis PV pasireiškia priepuoliais: jis atsiranda staiga ir dažnai praeina savaime. Epizodas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki kelių parų ar net savaitės, tačiau daugeliu atvejų ritmas atsistato per maždaug parą.
Kai kuriems žmonėms paroksizminis PV gali nesukelti akivaizdžių pojūčių – tai vadinama besimptome eiga. Tokiais atvejais gydytojas dažnai akcentuoja rizikos veiksnių kontrolę ir gyvenimo būdo korekcijas (pavyzdžiui, mažesnį stimuliuojančių medžiagų vartojimą, streso valdymą). Prireikus gali būti skiriami vaistai, padedantys sumažinti epizodų pasikartojimo tikimybę ar suvaldyti širdies ritmo dažnį.
Persistuojantis prieširdžių virpėjimas
Persistuojantis PV taip pat gali prasidėti netikėtai, tačiau skiriasi tuo, kad ritmas išlieka sutrikęs ilgiau – mažiausiai 7 dienas. Kartais jis gali nutrūkti savaime, tačiau neretai tam prireikia medicininės pagalbos.
Viena iš taikomų priemonių – kardioversija, kai gydytojas specialiu būdu padeda širdžiai grįžti į reguliarų ritmą. Kaip ir kitomis PV formomis, profilaktikai gali būti skiriami vaistai ir rekomenduojami gyvenimo būdo pokyčiai, ypač jei yra veiksnių, palaikančių aritmiją.
Ilgai persistuojantis prieširdžių virpėjimas
Ilgai persistuojantis PV nustatomas tuomet, kai ritmo sutrikimas tęsiasi be pertraukos mažiausiai vienerius metus. Klinikinė patirtis rodo, kad ši forma dažnai susijusi su struktūriniais širdies pakitimais.
Šią būklę dažniausiai sunkiau gydyti: vaistai, skirti palaikyti normalų ritmą ar kontroliuoti širdies plakimo dažnį, ne visada būna pakankamai veiksmingi. Tuomet gali būti svarstomi invazyvesni metodai:
- elektrinė kardioversija;
- kateterinė abliacija (procedūra, kurios metu specialiu kateteriu veikiamos aritmiją palaikančios širdies vietos);
- širdies stimuliatoriaus implantavimas, kai to reikia pagal individualią situaciją.
Nuolatinis prieširdžių virpėjimas
Nuolatinis PV – tai būsena, kai ilgai persistuojančio PV nepavyksta (ar nebesiekiama) atkurti į įprastą ritmą. Tuomet gydytojas kartu su pacientu priima sprendimą nebetęsti bandymų atstatyti normalų ritmą ir sutelkti dėmesį į kitus tikslus.
Medicinos praktikoje pastebima, kad esant nuolatiniam PV, širdies ritmas išlieka sutrikęs visą laiką. Moksliniai duomenys rodo, kad ši forma gali būti susijusi su ryškesniais simptomais, prastesne savijauta kasdienybėje ir didesne rimtų širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.
Kuo skiriasi šios formos ir kaip parenkamas gydymas?
Pagrindinis skirtumas tarp keturių PV formų – epizodo trukmė ir tai, ar sutrikęs ritmas atsistato savaime arba su pagalba. Simptomai ne visada aiškiai „atspindi“ PV tipą: vieni žmonės gali ilgai nejausti jokių požymių, o kiti pajunta nemalonius simptomus net ir per trumpus epizodus. Vis dėlto bendra tendencija tokia, kad kuo ilgiau PV išlieka, tuo didesnė tikimybė, jog simptomai pasireikš.
Gydymo tikslai paprastai yra keli:
- atkurti normalų širdies ritmą, kai tai tikslinga ir įmanoma;
- sulėtinti per dažną širdies plakimą (kontroliuoti dažnį);
- sumažinti kraujo krešulių susidarymo riziką, taip mažinant insulto tikimybę;
- koreguoti gretutines būkles, kurios gali palaikyti PV (pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, skydliaukės veiklos sutrikimus, kitas širdies ligas).
Pagal PV formą dažniausiai svarstomos tokios priemonės (parenkamos individualiai):
Dažniau taikoma, kai PV epizodai trumpi arba kartojasi
- gyvenimo būdo korekcijos;
- vaistai širdies ritmui ar dažniui reguliuoti (pavyzdžiui, beta adrenoblokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai ar kiti antiaritminiai vaistai);
- kraujo krešulių riziką mažinantys vaistai, jei PV linkęs kartotis ar yra kitų rizikos veiksnių.
Dažniau prireikia, kai PV užsitęsia
- elektrinė kardioversija;
- kateterinė abliacija;
- tam tikrais atvejais – širdies stimuliatorius.
Kai pasirenkama nuolatinio PV valdymo strategija
- paprastai nebesiekiama atkurti normalaus ritmo;
- dėmesys skiriamas širdies susitraukimų dažnio kontrolei (dažnai tam pasitelkiami beta adrenoblokatoriai ar kalcio kanalų blokatoriai);
- vertinama ir valdoma krešulių bei insulto rizika, taip pat gerinama širdies funkcija, jei yra tam poreikis.
Jei įtariate PV ar jau turite šią diagnozę, gydymo planą svarbu aptarti su gydytoju, nes sprendimai priklauso nuo PV trukmės, simptomų, amžiaus, gretutinių ligų ir individualios insulto bei kraujavimo rizikos.