Liežuvis – tai išskirtinis raumuo: jis prie kaulo tvirtinasi tik viename gale. Jo paviršius padengtas mažais nelygumais (papilėmis), o tarp jų yra skonio receptoriai, padedantys atpažinti skonį.
Turinys
Kasdien liežuvis atlieka daug svarbių funkcijų: jis stumia ir maišo maistą burnoje, padeda kramtyti bei nuryti, leidžia jausti saldų, sūrų, rūgštų ir kartų skonį, taip pat dalyvauja formuojant garsus ir kalbant.
Jei pastebite, kad liežuvis „šerpetoja“, „lupasi“ ar atrodo tarsi nusilupa jo paviršinis sluoksnis, verta suplanuoti vizitą pas gydytoją ar odontologą. Pagal dabartines medicinos žinias toks požymis gali būti susijęs su keliais skirtingais sutrikimais – nuo paprasto sudirginimo iki infekcijos ar uždegiminių būklių.
Dažniausios priežastys, kodėl liežuvio paviršius gali „luptis“
Paviršinis pažeidimas ar nudegimas
Jeigu pažeidžiama viršutinė liežuvio danga, organizmas neretai „pašalina“ sudirgusį sluoksnį – panašiai kaip oda šerpetoja po nudegimo saulėje. Kadangi apatinių sluoksnių ląstelės nėra pripratusios prie tiesioginio kontakto su dirgikliais, liežuvis gali tapti jautresnis, perštėti ar deginti.
Prie liežuvio paviršiaus pažeidimo dažniausiai prisideda:
- labai karštas maistas ar gėrimai, sukeliantys nudegimą;
- stipriai rūgštūs produktai ar gėrimai;
- aštrus maistas ar gėrimai, dirginantys gleivinę;
- liežuvio trynimasis į aštrią danties briauną ar pažeistą (suskilusį, ėduonies pakeistą) dantį.
Burnos kandidozė (pienligė)
Burnos kandidozė – tai mieliagrybių sukeliama burnos ertmės ir liežuvio infekcija. Medicinos praktikoje pastebima, kad ji gali pasireikšti balkšvomis apnašomis ar židiniais, dėl kurių liežuvio paviršius gali atrodyti tarsi „atsilupęs“.
Nustačius šią būklę, gydytojas paprastai parenka gydymą priešgrybeliniais vaistais. Tinkamiausia priemonė ir vartojimo trukmė priklauso nuo situacijos ir bendros sveikatos būklės.
Aftos (aftinis stomatitas)
Aftos – tai skausmingos burnos gleivinės opos, kurios gali atsirasti ir ant liežuvio. Jos neretai pasikartoja ir gali būti pavienės arba kelių židinių.
Klinikinėje praktikoje aftos dažniausiai skirstomos taip:
- Mažos aftos – dažniausiai kelių milimetrų, paprastai užgyja savaime per porą savaičių.
- Didelės aftos – didesnės nei 1 cm, gali gyti ilgiau ir kartais palikti randus.
- Herpetiforminės aftos – daug smulkių, taškinių opelių, kurios kartais susilieja į didesnį pažeidimą.
Mažesnės aftos dažnai praeina be specifinio gydymo. Jei opos didesnės, labai skausmingos ar užsitęsusios, gydytojas gali pasiūlyti vietinio poveikio priemones arba kitą gydymo taktiką (pavyzdžiui, burnos skalavimus ar vaistus), atsižvelgdamas į aftų pobūdį ir dažnį.
Geografinis liežuvis
Geografinis liežuvis dažniausiai pasireiškia netolygiomis, aiškiau matomomis dėmėmis ar plotais, kurie gali keisti vietą. Dažniausiai tai nėra pavojinga būklė ir dažnai nesukelia skausmo, tačiau vizualiai gali atrodyti taip, lyg liežuvio paviršius būtų „nusitrynęs“ ar „lupęsis“.
Kada reikėtų kreiptis į gydytoją
Jeigu liežuvio pokyčiai neturi aiškios priežasties, yra ryškūs, stiprėja arba nepraeina per kelias dienas, tikslinga pasikonsultuoti su gydytoju ar odontologu. Specialistui įvertinus burnos gleivinę ir bendrą situaciją, galima tiksliau nustatyti priežastį ir parinkti saugiausią gydymo planą.
Nedelskite kreiptis, jei kartu pasireiškia:
- aukšta temperatūra;
- ryškūs sunkumai valgant ar geriant;
- naujai atsiradę didesni ar vis gausėjantys pažeidimai burnoje;
- nuolat pasikartojančios opos;
- ilgai trunkantis ar pasikartojantis skausmas;
- liežuvio tinimas, dusulys ar kvėpavimo pasunkėjimas;
- skausmas, kuris nemažėja nepaisant įprastų savipagalbos priemonių.
Ką galima daryti iki konsultacijos
Laukiant vizito, kartais padeda švelnios savipagalbos priemonės, mažinančios dirginimą:
- rinktis švelnesnį, nedirginantį maistą;
- užtikrinti pakankamą vitaminų C ir B grupės kiekį mityboje;
- čiulpti ledo gabalėlį, jei vargina deginimo pojūtis;
- kelis kartus per dieną skalauti burną drungnu sūriu vandeniu;
- laikinai vengti aštraus, riebaus, stipriai kepto ir itin perdirbto maisto;
- atsisakyti labai karšto maisto ir gėrimų;
- vengti alkoholio ir rūkymo;
- kruopščiai laikytis burnos higienos: reguliariai valyti dantis, prižiūrėti liežuvį;
- jei nešiojate dantų protezus – užtikrinti tinkamą jų priežiūrą ir švarą.
Galutinis gydymas visada priklauso nuo priežasties: vienu atveju pakanka sudirgintą gleivinę tausoti, kitu – reikalingas tikslinis gydymas.
Esmė
Liežuvio „lupimasis“ dažniausiai siejamas su paviršiaus sudirginimu ar pažeidimu, tačiau kartais tai gali būti ir kitos būklės požymis, pavyzdžiui, burnos kandidozės, aftų ar geografinio liežuvio. Kadangi vien iš vaizdo ne visada įmanoma patikimai nustatyti priežastį, saugiausia – pasikonsultuoti su gydytoju ar odontologu, ypač jei simptomai stiprūs, kartojasi ar nepraeina.