Fiktinis sutrikimas, kai žmogus tyčia imituoja ligos simptomus arba sąmoningai pablogina savo sveikatą, medicinos bendruomenėje vadinamas fakticiniu sutrikimu, sukeliamu sau pačiam. Anksčiau ši būklė buvo žinoma kaip Miunchauseno sindromas. Tai psichikos sveikatos sutrikimas, kai žmogus atrodo tarsi serga, meluoja apie savo pojūčius arba sąmoningai kelia sau fizinę žalą, norėdamas būti laikomas ligoniu.
Faktinio sutrikimo ypatumai
Daugeliu atvejų asmenys, susiduriantys su šiuo sutrikimu, imituoja ar sukelia įvairius fizinius negalavimus, tokius kaip krūtinės skausmas, pilvo negalavimai ar temperatūra. Tačiau neretai imituojami ir psichikos simptomai – pavyzdžiui, tariamos haliucinacijos ar girdimi balsai. Svarbu pažymėti: šie elgesio modeliai gali būti pavojingi, nes dažnai pasireiškia save žalojančiu elgesiu.
Tiksliai nustatyti, kaip dažnai pasitaiko faktinis sutrikimas, nėra lengva – daugelis žmonių lankosi daugelyje gydymo įstaigų, tad statistika nėra tiksli. Manoma, kad ši būklė yra gana reta.
Kas slypi už pavadinimo atsiradimo
Faktinis sutrikimas anksčiau buvo vadinamas Miunchauseno sindromu. Toks pavadinimas kilo nuo XVIII a. gyvenusio vokiečių karininko, garsėjusio nepaprastai išpuoštais ir perdėtais pasakojimais. Tačiau dabar medikai renkasi neutralesnį apibrėžimą – „faktinis sutrikimas, sukeliamas sau pačiam“ – kuris geriau atspindi šios psichikos būklės sudėtingumą.
Būdingas faktinio sutrikimo elgesys
- Ligos simptomų imitavimas (pvz., tariamas galvos ar pilvo skausmas, krūtinės diskomfortas).
- Psichologinių simptomų apsimetimas (pavyzdžiui, tariamos haliucinacijos ar kiti keisti pojūčiai).
- Tyčinis fizinių simptomų sukelimas (pvz., žaizdos gadinimas, kad ji negytų, valgymas užteršto maisto, kad išvemtumėte).
Sutrikimo požymiai
- Nuolatinis simptomų klastojimas arba stiprinimas, kad aplinkiniai manytų, jog sergate.
- Naujų simptomų atsiradimas po tyrimų ar gydymo pradžios.
- Ligos požymiai dažniausiai atsiranda tik tada, kai žmogus vienas.
- Tyrimų iškraipymas, pavyzdžiui, tyčiai užteršiant šlapimo mėginį.
- Vaistų vartojimo imitavimas (slapta neišgeriant ar išspjaunant tabletes).
- Sąmoningas savęs žalojimas.
- Negalavimų istorijos nenuoseklumas.
- Identiteto kaitaliojimas arba klaidinantis savo tapatybės pateikimas.
- Dažnas gydymo įstaigų keitimas, siekiant gauti dėmesio ar gydymo.
- Noras paslėpti artimųjų ar ankstesnių gydytojų kontaktus nuo naujų specialistų.
- Siekiama sudėtingų, skausmingų tyrimų ar procedūrų.
Kas lemia faktinio sutrikimo vystymąsi?
Kodėl žmogus siekia apsimesti sergančiu ar sąmoningai sau kenkti? Aiškaus atsakymo nėra, tačiau manoma, kad tai susiję tiek su psichologiniais, tiek biologiniais veiksniais. Gali vaidinti genetika, smegenų chemija ar asmenybės ypatumai.
- Noras sulaukti daugiau priežiūros ar rūpesčio iš kitų.
- Troškimas jaustis pranašesniu prieš aplinkinius.
- Baimės dėl atstūmimo arba palikimo mažinimas.
- Siekis sukurti naują asmeninį tapatumą.
Kai kuriais atvejais jokia akivaizdi priežastis nesurandama.
Svarbu pažymėti, kad asmuo žino apie savo imitavimą, tačiau dažniausiai tai daroma nesąmoningai siekiant emocinės naudos – ne siekiant materialių ar praktinių privilegijų. Pavyzdžiui, asmuo nesiekia vengti pareigų ar gauti išmokų, kaip būna simuliacijos atveju.
Paveldimumas ir rizikos veiksniai
Kol kas nenustatyta aiškių sąsajų tarp faktinio sutrikimo ir paveldimumo. Tačiau tam tikros gyvenimo aplinkybės gali padidinti riziką susirgti šia būkle:
- Vaikystės ar paauglystės traumos, prievarta ar apleistumas.
- Dažni ar sunkūs sveikatos sutrikimai sau ar artimiems žmonėms.
- Šeimos santykių problemos ar disfunkcija.
- Ilgas laikas praleistas gydymo įstaigose.
Diagnozavimas ir tyrimai
Faktinio sutrikimo atpažinimas dažnai yra sudėtingas procesas. Gydytojai iš pradžių atmeta kitas galimas ligas ir tik tuomet, kai lieka akivaizdūs netikrų simptomų klastojimo ar sukelimo įrodymai, gali nustatyti šią diagnozę. Paprastai reikia pakartotinių tyrimų ir kelių gydytojų komandinių pastangų.
Faktiškai sutrikimui nėra specifinių diagnostinių testų. Tiriama siekiant atmesti kitus negalavimus – tai gali būti kraujo, šlapimo tyrimai, vaizdiniai diagnostiniai metodai. Sprendimas dėl diagnozės priimamas, išanalizavus visą medicininę ir asmeninę informaciją, stebint pacientą ilgą laiką.
- Simptomų ar sužalojimų klastojimas be aiškios naudos sau.
- Pateikimas kitiems kaip sergančio, sužaloto ar sutrikusio asmens.
- Elgesio negalima gerai paaiškinti kita psichikos būsena.
Gydymo galimybės
Pagrindinis gydymo tikslas – sumažinti save žalojantį elgesį ir išvengti nereikalingų medicininių tyrimų bei procedūrų. Tik tada imama spręsti gilesnes šio elgesio priežastis. Dažnai priežiūrą organizuoja kelios skirtingų specialybių gydytojų komandos, kad pacientas nebūtų be reikalo tiriamas ar gydomas.
Vienas efektyviausių būdų – kognityvinė elgesio terapija, padedanti atpažinti žalingus mąstymo ir elgesio modelius. Naudingos ir šeimos terapijos sesijos, kurios padeda artimiesiems geriau suprasti sutrikimą, sumažinti vienišumo jausmą ir riziką jaustis paliktam. Svarbu žinoti: neretai sergantieji nenori pripažinti savo elgesio, todėl šios būklės gydymas būna ilgalaikis ir sudėtingas, tačiau padėti galima.
Gydymas dažnai koncentruojamas į artimą priežiūrą, nuolatinį bendravimą su vienu gydytoju arba dviejų specialistų tandemu, kai pagrindinis tikslas – mažinti save žalojantį elgesį ir mokyti, kaip rūpintis savo sveikata bei užkirsti kelią komplikacijoms.
Prevencija ir galimos pasekmės
Nėra aiškių būdų, kaip užkirsti kelią faktiniam sutrikimui, tačiau kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo yra daugiau galimybių išvengti rimtesnių pasekmių. Jei žmogus specialiai sau pakenkia ar vartoja vaistus be priežasties, jo organizmui gali kilti rimta žala.
Taip pat, faktinis sutrikimas dažnai susijęs su priklausomybės rizika arba savižudybės pavojumi, todėl būtina kuo greičiau kreiptis specialistų pagalbos.
Ligos eiga ir prognozė
Būsima sveikata priklauso nuo to, ar žmogus priims gydymą ir bendradarbiaus su specialistų komanda. Tiems, kurie priima pagalbą ir vykdo gydytojų rekomendacijas, prognozė palanki. Jei žmogus neigia problemą arba visai nesileidžia gydomas, būklė gali blogėti – net kelti pavojų gyvybei.
Dalis žmonių turi pavienį šio sutrikimo epizodą, tačiau dauguma kartoja tokius elgesio modelius visą gyvenimą. Todėl ilgalaikis gydymas ir specialistų priežiūra – ypač svarbūs.
Kas gali padėti artimiesiems?
Kai šeimoje ar draugų rate atsiranda žmogus, imituojantis faktinio sutrikimo simptomus, svarbiausia nevengti ieškoti pagalbos ir nevystyti kaltinimų – tai gali būti suvokta kaip puolimas ir susilaukti agresyvios ar gynybinės reakcijos. Kiti specialistai rekomenduoja pasistengti suprasti, ar žmogus jaučia nerimą, įtampą, liūdesį, ir neakcentuoti, kad elgesys sukelia įtarimų. Galima pasiūlyti apsilankyti pas psichologą, paaiškinant, kad tai padėtų bendrai savijautai.
Patartina pasikalbėti su specialistais, kurie paaiškins, kaip pasirinkti tinkamą paramos būdą, padės suderinti artimųjų veiksmus ir palaikymą gydymo metu. Svarbu ne palaikyti žalingą elgesį, bet būti šalia ir kartu siekti susitarti dėl gydymo plano laikymosi – pvz., lydėti į konsultacijas, padėti vartoti paskirtus vaistus, palaikyti ryšį.
Kada verta kreiptis į specialistus?
Kai tik pastebite save ar savo artimuosius, demonstruojančius faktinio sutrikimo elgesį, nedelskite kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Kuo greičiau imtasi veiksmų, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtų pasekmių.
Klausimai, kuriuos galite užduoti gydytojui
- Koks gydymas šiuo atveju tinkamiausias?
- Ar turiu kitų psichikos sveikatos sutrikimų požymių?
- Ar galėtumėte rekomenduoti specialistą?
- Kaip dažnai turėčiau lankytis konsultacijose?
- Kaip papasakoti apie šią būklę artimiesiems?
Simuliacijos ir faktinio sutrikimo skirtumai
Verta žinoti, kad simuliuojantio elgesio atveju žmogus apsimeta ligoniu norėdamas gauti apčiuopiamą naudą – pavyzdžiui, išvengti darbo ar kokių nors pareigų. Tuo tarpu faktinio sutrikimo metu nėra suvokiamos išorinės naudos – šiuo atveju kaltas nesąmoningas emocinis poreikis.
Faktinio sutrikimo tipai
Yra dvi pagrindinės faktinių sutrikimų rūšys: kai liga imituojama pačiam ir kai simptomai tarsi sukelti kitam asmeniui (pavyzdžiui, vaikui ar globotiniui). Pastaruoju atveju kalbame apie psichologinę ir fizinę prievartą, nes žmogus tyčia sukelia simptomus arba apsimeta, kad kita jam priklausoma asmuo serga.
