1918-ųjų gripo pandemija, dar geriau žinoma kaip „ispaniškasis gripas“, paliko gilų pėdsaką pasaulio istorijoje. Ši infekcija, išplitusi visame pasaulyje, nusinešė milijonus gyvybių, o dar daugiau žmonių susirgo.
Pandemijos mastas ir eiga
Pirmieji ligos atvejai buvo užfiksuoti 1918-aisiais. Pandemija vyko trimis pagrindinėmis bangomis – pavasarį, rudenį ir žiemą. Ypač daug aukų pareikalavo rudeninė banga. Nors dar svarstoma, ar 1920-aisiais nebuvo ketvirtosios bangos, būtent ši pandemija išsiskyrė dideliu 20–40 metų amžiaus žmonių mirtingumu. Tai stebino, nes sezoninio gripo sunkias komplikacijas dažniausiai patirdavo vyresni ar silpnesni žmonės. Kodėl jauni ir, atrodytų, stipriausi žmonės buvo pažeidžiamiausi, vis dar tiriama.
Užsikrėtusiųjų ir aukų skaičius
Šios pandemijos metu užsikrėtė maždaug 500 milijonų žmonių – tuo metu tai sudarė trečdalį visų pasaulio gyventojų. Nuo ispaniškojo gripo 1918–1919 m. mirė apie 50 milijonų žmonių. Kai kurie šaltiniai mano, kad aukų galėjo būti net dvigubai daugiau. Tai buvo vienas didžiausių žmonijos katastrofų.
Kodėl liga buvo tokia pavojinga?
Įvairios priežastys padidino pandemijos mastą ir jos pasekmes. Tuo metu vyravusios karo sąlygos stipriai prisidėjo prie ligos plitimo. Dėl didžiulių žmonių masių koncentracijos kariuomenės stovyklose bei prastų sanitarinių sąlygų, virusas lengvai plito. Karo nusiteikimas lėmė ir tai, kad daugelis šalių slėpė informaciją apie ligos protrūkius, taip bandydami išlaikyti visuomenės ramybę ir moralę.
- Sveikatos priežiūros paslaugų stygius: tuo metu ligoninėse trūko personalo, nes daugelis gydytojų ir slaugytojų dirbo karo veiksmų zonose. Modernios intensyvios terapijos priemonės nebuvo prieinamos. Nebuvo ir vaistų, skirtų virusinėms infekcijoms gydyti, net antibiotikų bakterijų sukeltoms komplikacijoms dar nebuvo sukurta.
- Plaučių pažeidimai ir bakterinės infekcijos: pats virusas žalojo kvėpavimo takus, todėl lengviau vystėsi bakterinės infekcijos, nuo kurių žmonės dažnai ir mirdavo.
- Imuniniai veiksniai: yra manoma, kad daug jaunų žmonių neturėjo jokio imuniteto šiam viruso variantui. Kai kurių jų imuninė sistema dėl stiprios reakcijos (taip vadinamos citokinų audros) pati pakenkdavo organizmo audiniams.
Pandemijos sukelto gripo simptomai
1918 metų gripo simptomai daugeliu aspektų buvo panašūs į mums žinomo sezoninio gripo požymius, tačiau dažnai būdavo kur kas sunkesni. Stebėti šie simptomai:
- Sparčiai ir stipriai pakilusi temperatūra
- Sausas kosulys
- Galvos, raumenų ir kūno skausmai
- Sunkus arba apsunkintas kvėpavimas
- Gerklės skausmas
- Drebulys
- Varvanti nosis
- Sumažėjęs apetitas
- Didelis silpnumas
- Išsekimas (nuolatinis nuovargis)
- Mėlynuojanti oda, lūpos ar nagai (cianozė)
- Skysčio kaupimasis plaučiuose (plaučių edema)
- Vidinis kraujavimas
Ispaniškojo gripo priežastys
Pandemiją sukėlė A tipo gripo viruso (H1N1 potipio) atmaina. Manoma, jog šis virusas mutavo iš paukščių gripo ir ankstyvieji atvejai užfiksuoti karo stovyklavietėse. Laikui bėgant virusas išplito į civilinius gyventojus.
Ar galima vėl užsikrėsti tokiu gripu?
Nors būtent toks pat virusas, kaip 1918-aisiais, dabar nebeplinta, dauguma šiuolaikinių gripą sukeliančių virusų evoliucionavo iš šios atmainos. Šiandien egzistuoja kelių tipų gripo virusai: A, B ir C, kiekvienas turi skirtingas atmainas ir potipius. Kadangi mūsų imuninė sistema per šimtmetį „susipažino“ su panašiais virusais, dauguma turi bent dalinį imunitetą. Dėl to šiuolaikinės gripo bangos, nors ir pavojingos, dažniausiai jau nevirsta tokiais dideliais protrūkiais kaip 1918-aisiais, išskyrus atvejus, kai virusas reikšmingai mutuoja.
Didelės apimties protrūkiai gali kilti tada, kai pasirodo visai naujas gripo virusas, su kuriuo žmonės anksčiau nesusidūrė ir neturi jokios apsaugos, kaip nutiko 2009 m. „kiaulių gripo“ pandemijos metu.
Kodėl pandemija vadinta „ispaniškuoju gripu“?
Visuomenėje įsitvirtinęs pandemijos pavadinimas susijęs su klaidinga prielaida, kad ligos protrūkis prasidėjo Ispanijoje. Iš tikrųjų pirmieji dideli ligos židiniai tikriausiai kilo kitose šalyse, tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo laikų cenzūros apie šią ligą viešai pradėjo kalbėti būtent Ispanija, kuri nekontroliavo spaudos. Dėl to daug žmonių ėmė manyti, kad gripo epidemija kilo būtent ten.
Šiuolaikinėse medicinos rekomendacijose pabrėžiama vengti geografinių pavadinimų, nes tokie terminai gali sukelti neigiamų asociacijų ar net paskatinti stigmatizaciją.
Kaip 1918 m. pandemija skyrėsi nuo vėlesnių pandemijų?
Nors 1918 metų gripo pandemija ir COVID-19 pandemija kilo dėl skirtingų virusų, jų plitimo priežastys ir visuomeniniai iššūkiai panašūs. 1918 m. pandemiją sukėlė gripo A viruso atmaina, o naujausia – koronavirusas. Panašumas tas, kad pradžioje nei viena visuomenė neturėjo apsaugos nuo naujos infekcijos.
- Norint valdyti plitimą, buvo taikomos įvairios visuomenės apsaugos priemonės, tokios kaip mokyklų uždarymai, didelių susibūrimų draudimai, respiracinių apsaugos priemonių reikalavimai (pvz., kaukės, pirštinės), saviizoliacija ar karantinavimas.
