Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas yra būklė, kai žmogus nuolat ar pasikartojančiai jaučia atsiribojimą nuo savęs arba aplinkos. Toks jausmas trumpam gali pasireikšti daugeliui, tačiau šio sutrikimo atveju – atsiribojimas dažniausiai stiprus, užsitęsęs ar kartojasi epizodiškai.
Kas yra depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas
Pagrindinė šio sutrikimo savybė – nuolatinis ar epizodinis svetimumo jausmas sau ar aplinkai. Depersonalizacija pasireiškia, kai žmogus jaučiasi tarsi žiūrėtų filmą apie savo gyvenimą iš šalies, nesugeba „jausti savęs“, emocijų ar kūno. Net įprasta veikla, pavyzdžiui, apsipirkimas, gali atrodyti kaip stebėjimas svetimo žmogaus, o savo atspindys veidrodyje – neatpažįstamas.
Derealizacija lemia sunkumus suvokti aplinką tikroviškai. Aplinkos vaizdas dažnai atrodo lyg per miglotą stiklą, juodai balto filmo ar iškreiptų formų. Galima nuolatinė nepažįstamumo pojūtis, tarsi pasaulis būtų netikras ar nerealus.
Abu pojūčiai gali pasireikšti kartu arba atskirai, tačiau svarbu tai, kad žmogus suvokia šių keistų pojūčių nerealumą – jis supranta, kad pojūčiai neatitinka tikrovės, kas kartais sukelia papildomą įtampą ir nerimą.
Šį sutrikimą psichiatrai priskiria disociaciniams sutrikimams. Prie tos pačios grupės priklauso ir disociacinė amnezija bei disociacinis tapatybės sutrikimas.
Dažnumas ir paplitimas
Pavienius atsiribojimo nuo savęs ar aplinkos pojūčius per gyvenimą patiria dauguma žmonių – tai vadinama trumpalaike depersonalizacija. Tačiau jei šie jausmai tampa nuolatiniai ar dažnai pasikartoja, jau kalbama apie depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimą. Manoma, kad šis sutrikimas išsivysto maždaug 1–2 proc. žmonių, dažniau pasitaiko paauglystėje ir jaunystėje.
Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo simptomai
Neretai žmonėms, susiduriantiems su šiuo sutrikimu, sunku tiksliai nusakyti savo pojūčius. Kartais, net ir radę tinkamus žodžius, jie gali jaustis nesuprasti ar neįvertinti. Visgi pagrindinis bruožas – nuolatinis atsiribojimo jausmas, kuris pasireiškia:
- Atsitraukimu nuo minčių, jausmų ar savo kūno (depersonalizacija).
- Neįprastai svetimu santykiu su aplinka (derealizacija).
- Pojūčiu, tarsi būtų robotizuotas, arba kad aplinkiniai atrodo tarsi robotai.
- Emociniu nutirpimu.
- Savęs stebėjimu iš šalies, tarsi žiūrint į kitą žmogų.
- Jausmu, tarsi gyvenama sapne.
- Padidėjusiu liūdesiu ar nerimu.
Šie pojūčiai paprastai sukelia didelį vidinį diskomfortą. Kai kurie žmonės dėl to pradeda nuolat stebėti ir vertinti savo simptomus, mintyse vis iš naujo svarsto savo būseną ar įvykius. Tai gali skatinti papildomą nerimą, kuris gali dar labiau aštrinti simptomus.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Tikslus depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo atsiradimo mechanizmas nėra iki galo išaiškintas, tačiau dažniausiai jis siejamas su stipriu psichologiniu stresu ar trauma. Pagrindinės išsivystymo priežastys gali būti:
- Fizinis smurtas.
- Buvimas liudininku ar auką šeimos smurto atvejais.
- Patirtos avarijos ar gamtos katastrofos.
- Netikėtas gyvybei pavojingas įvykis.
- Netikėta artimo žmogaus mirtis.
- Tėvų ar globėjų psichikos sutrikimai.
Kai kurie žmonės yra imlesni šiam sutrikimui dėl individualių ypatybių ar papildomų sveikatos problemų:
- Emocijų suvokimo sumažėjimas.
- Tam tikri asmenybės bruožai ar kiti psichikos sutrikimai.
- Organiniai sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, epilepsija.
Diagnozavimas ir tyrimai
Jei pastebite nuolatinius depersonalizacijos ar derealizacijos epizodus, psichikos sveikatos specialistas, paprastai psichiatras ar psichologas, detaliai išklausinėja apie patiriamus simptomus. Taip pat gydytojas įvertina, ar nėra kitų galimų psichikos sutrikimų, pavyzdžiui:
- Depresijos.
- Nerimo sutrikimų.
- Obsesinio-kompulsinio (OCD) sutrikimo.
- Potrauminio streso sutrikimo.
- Asmenybės sutrikimų.
Diagnozė paprastai nustatoma tada, kai simptomų negalima paaiškinti kitu psichikos ar fiziniu sutrikimu, jie neišprovokuoti vaistų vartojimu ar kitomis medžiagomis, ir neatitinka kitos aiškesnės diagnozės.
Diagnostikos metu gali būti taikomi įvairūs klausimynai, testai raštu ar internetu. Svarbiausia – kuo tiksliau apibūdinti, kaip jaučiatės, kad specialistas suprastų situaciją ir rastų geriausią pagalbą.
Gydymas ir valdymas
Šiuo metu nėra vienareikšmiškai patvirtinto geriausio depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo gydymo. Gydymo pasirinkimai aptariami individualiai: atsižvelgiama į simptomus, gyvenimo istoriją ir lūkesčius. Dažniausiai rekomenduojama psichoterapija – ypač kognityvinė-elgesio terapija (KET) ar akių judesių desensitizacija (EMDR). Kai kuriais atvejais derinami ir medikamentai.
Medikamentinis gydymas
Nors pokalbių terapija laikoma veiksmingiausia, kai kuriems specialistai skiria ir vaistus – vienus ar jų derinį. Dažniau vartojamos:
- Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI).
- Raminamieji vaistai (anksiolitikai).
- Nuotaikos stabilizatoriai.
- Antipsichotiniai vaistai.
Galimi šalutiniai vaistų poveikiai
- Vidurių užkietėjimas.
- Galvos svaigimas.
- Mieguistumas.
- Burnos džiūvimas.
- Padidėjęs apetitas.
- Galimos sąveikos su kitais vaistais ar medžiagomis.
- Sutrikęs šlapinimasis.
- Kūno masės didėjimas.
Gyvenimo su šiuo sutrikimu ypatumai
Jei nuolat ar ilgai jaučiate depersonalizacijos-derealizacijos simptomus – svarbiausia kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Gali prireikti reguliarių apsilankymų pas psichologą ar psichiatrą. Psichiatras padės pasirinkti tinkamą gydymo taktiką ir stebės vaistų poveikį, o psichologas dirbs su jūsų iššūkiais ir mokys kovos su simptomais bei jų paleidiklius atpažinti.
Kol derinate gydymą, laikykitės specialisto nurodymų, tinkamai vartokite vaistus. Jeigu sunku tiksliai nusakyti savo patirtį – tai visiškai suprantama. Svarbiausia – pasirūpinti savimi, leisti sau jausti, nespausti savęs dėl sunkumų apibūdinti būseną. Jei jaučiate nuolatinį nerimą, gali padėti sąmoningas kvėpavimas ar meditacija – tai padeda kūnui nusiraminti.
Ribokite medžiagų vartojimą
Dažnai siūloma vengti alkoholio ir narkotinių medžiagų, nes jos gali sukelti arba sustiprinti depersonalizacijos ar derealizacijos simptomus. Jos taip pat gali neigiamai sąveikauti su paskirtais vaistais. Svarbu atvirai kalbėtis su savo gydytoju apie vartojimą, kad būtų užtikrintas saugus ir efektyvus gydymas.
Kaip ilgai gali užtrukti šis sutrikimas?
Tyrimų apie sutrikimo eigą nėra daug. Jei sutrikimas negydomas – jis gali išlikti daug metų, nors kartais palengvėja savaime. Tinkamai gydant žmonės dažnai pastebi akivaizdų simptomų sumažėjimą jau per pirmus kelis mėnesius.
Pagalbos paieška ir bendradarbiavimas su specialistais
Dėl šio sutrikimo dažnai reikalingos reguliarios specialisto konsultacijos, norint įvertinti savijautą, likusius simptomus ir stebėti gydymo šalutinį poveikį. Jei simptomai stiprėja ar kyla klausimų – visuomet verta kreiptis papildomos pagalbos. Norint gauti kuo didesnę naudą iš gydymo, svarbu aktyviai bendradarbiauti su specialistu, užduoti klausimus apie gydymą ir eigą, pasidomėti, kaip elgtis, jei simptomai sustiprėja ar atsiranda naujų rūpesčių.
