Megaureteris: priežastys, simptomai, diagnostika ir gydymas

Megaureteris – tai būklė, kai vienas ar abu šlapimtakiai tampa neįprastai platūs. Šlapimtakis yra siaura, apie 9 centimetrų ilgio ir 0,6 cm pločio vamzdelio formos struktūra, per kurią šlapimas teka iš inkstų į šlapimo pūslę. Jei šlapimtakis išsiplečia daugiau nei 1 cm pločio, šią būklę vadiname megaureteriu.

Megaureterio tipai

Yra keletas megaureterio formų, kurios gali skirtis priežastimis ir eiga. Dažniausiai megaureterį sukelia įgimti pakitimai – ši būklė atsiranda dar vaisiaus vystymosi metu. Dažniausiai megaureterį nustato gydytojai atlikdami prenatalinius tyrimus.

Atgalinis megaureteris – būklė, kai šlapimas vietoje normalaus tekėjimo žemyn į pūslę, pradeda tekėti atgal šlapimtakiu. Tai vadinama vezikoureteriniu refliuksu, dėl kurio šlapimtakis dar labiau išsiplečia.
Pirminis obstrukcinis megaureteris – šiuo atveju šlapimtakio pabaiga, jungiantis su pūsle, yra per siaura ir išsivysto šlapimo tekėjimo kliūtis.
Pirminis neobstrukcinis, nerefluxinis megaureteris – forma, kai nėra nei atgalinio šlapimo tekėjimo, nei užsikimšimo.
Obstrukcinis refliuksinis megaureteris – retas atvejis, kai vienu metu yra ir užsikimšimas, ir šlapimo grįžimas atgal.

Antrinis megaureteris pasitaiko rečiau ir dažnai susijęs su kitomis ligomis – pavyzdžiui, šlaplės užsikimšimu, įgimtu pilvo raumenų nebuvimu arba nervų, atsakingų už šlapimo pūslės veiklą, pažeidimais.

Megaureterio paplitimas

Ši būklė laikoma reta ir dažniausiai pasireiškia dar vaisiaus vystymosi laikotarpiu. Statistinė informacija apie dažnį yra negausi, tačiau žinoma, kad megaureteris dažniau diagnozuojamas berniukams nei mergaitėms – net keturis kartus dažniau.

Susiję įrašai

Megaureterio simptomai

Daugelis vaikų su megaureteriu nejaučia jokių negalavimų. Dažniausiai ši būklė aptinkama dar prieš gimimą, atliekant ultragarsinius tyrimus. Vis dėlto, jei simptomai išryškėja, jie gali būti įvairūs. Jie apima:

Skausmas šone arba nugaros srityje;
Kraujas šlapime;
Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos;
Pakilusi kūno temperatūra;
Prarasta šlapimo pūslės kontrolė (netyčinis šlapimo nelaikymas).

Simptomai gali būti skirtingo intensyvumo ir kiekvienam vaikui pasireikšti įvairiai.

Megaureterio priežastys

Dažniausiai megaureteris išsivysto besiformuojančiam vaisiui. Paprastai šlapimtakyje yra raumeninis sluoksnis, padedantis judinti šlapimą link pūslės banginiais judesiais. Jei šiame flange vietoje raumenų susiformuoja standus audinys, šlapimo judėjimas sutrinka. Dėl to šlapimas užsilaiko arba net teka atgal, o šlapimtakis išsiplečia.

Kita priežastis gali būti mechaninė kliūtis – pavyzdžiui, jei apatinė šlapimtakio dalis ties jungtimi su pūsle susiformuoja netaisyklingai (ureterocelė), šlapimas negali laisvai patekti į pūslę ir pradeda grįžti atgal į inkstą, kas irgi gali sukelti megaureterį.

Galimos komplikacijos

Nesigydant megaureteris gali lemti dažnas šlapimo takų infekcijas ir sukelti inkstų funkcijos sutrikimus ar net pažeidimą.

Diagnostikos metodai

Dažniausiai gydytojai įtaria megaureterį dar nėštumo metu atliekant vaisiaus ultragarsinį tyrimą. Po gimimo, jei vaikui pasireiškia dažnos šlapimo takų infekcijos ar kiti simptomai, taikomi papildomi tyrimai:

Šalinamoji cistoureterografija (VCUG) – rentgeno tyrimas, kurio metu į šlapimo pūslę suleidžiama kontrastinė medžiaga, o vėliau stebima, ar ji negrįžta į šlapimtakį.
Inkstų ultragarsas leidžia įvertinti inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių būklę.
Inkstų skenavimas – naudojama nedidelė radioterapinė medžiaga, leidžianti pamatyti, ar yra užsikimšimų inkstuose.
Kraujo elektrolitų tyrimas atskleidžia, ar inkstų funkcija nėra sutrikusi.
Šlapimo tyrimas padeda aptikti šlapimo takų infekcijas.

Gydymo galimybės

Megaureterio gydymas priklauso nuo vaiko amžiaus, simptomų ir bendros sveikatos. Daugelis vaikų su šia būkle ilgainiui išauga problemą ir didelių intervencijų neprireikia. Tokiais atvejais taikomas aktyvus stebėjimas:

Reguliarūs ultragarsiniai tyrimai, kad būtų vertinama inkstų ir šlapimtakių raida;
Antibiotikų kursai, siekiant apsisaugoti nuo infekcijų.

Jei per pirmus gyvenimo metus būklė negerėja, šlapimtakis dar labiau didėja, vaiką vargina infekcijos ar pablogėja inkstų funkcija – gali būti reikalinga operacija. Dažniausios chirurginės procedūros:

Ureterostomija – šlapimtakis laikinai atvedamas į pilvo sienoje sukurtą angą, kad šlapimas šiuo laikinu keliu būtų pašalinamas į sauskelnes. Kai būklė pagerėja, šlapimtakis vėl prijungiamas prie šlapimo pūslės.
Pyeloplastika – pašalinama ar atstatoma užsikimšusi arba netaisyklinga šlapimtakio dalis ir jis vėl prijungiamas prie normalaus kelio.

Galimos operacijų rizikos

Anestezijos komplikacijos;
Infekcijos galimybė;
Didesnis kraujavimas;
Randai ar nauji užsikimšimai;
Išvaržos;
Kraujo krešulių formavimasis;
Retais atvejais problema gali likti neišspręsta ir reikės papildomų operacijų.
Labai retai gali būti pažeisti gretimi audiniai – kraujagyslės ar šlapimo pūslė.

Atkūrimo laikotarpis po gydymo

Po chirurginio gydymo dažniausiai reikalingas kelių savaičių atsigavimo laikotarpis. Gydytojas pateiks išsamesnę informaciją apžiūrėjęs vaiką ir įvertinęs jo būklę.

Prevencija

Kol kas nėra žinoma, kaip būtų galima iš anksto apsisaugoti nuo megaureterio, nes šios būklės tikslios priežastys dar neišaiškintos. Norint išvengti komplikacijų, svarbu laiku pastebėti ir gydyti šią ligą.

Prognozė ir gyvenimas su megaureteriu

Dažniausiai megaureteris, nustatytas prenataliniu tyrimu, gerėja savaime be chirurginės intervencijos. Svarbu reguliariai tirti vaiką ir laiku pradėti gydymą, jei iškyla komplikacijų.

Prognozė paprastai yra gera – tiek natūraliai išnykstant megaureteriui, tiek prireikus operacijos. Dauguma vaikų po gydymo visiškai pasveiksta, o chirurginė intervencija dažnai būna sėkminga.

Kada kreiptis į gydytoją?

Vaikai, sergantys megaureteriu, turėtų būti reguliariai stebimi ir nuolat tikrinami. Visada svarbu atvykti į suplanuotas apžiūras ar perplanuoti vizitą, jei niekaip negalite atvykti į paskirtą laiką.

Jei vaikui stipriai skauda nugarą, pakyla temperatūra, vargina pykinimas ar vėmimas, svarbu kuo greičiau kreiptis į skubios pagalbos skyrių – tokie požymiai gali byloti apie rimtą komplikaciją.