Melioidozė: priežastys, simptomai, plitimas ir gydymas

Melioidozė – tai susirgimas, kurį sukelia bakterija Burkholderia pseudomallei. Ją žmogus gali pasigauti tiesiogiai susilietęs su užteršta žeme ar vandeniu, ypač tam tikruose regionuose. Ši infekcija gali pasireikšti įvairiais būdais, priklausomai nuo to, kaip bakterija pateko į organizmą ir ar žmogus turi papildomų sveikatos sutrikimų. Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, tačiau melioidozės požymiai gali pasireikšti ir odoje (opos, pūliniai) ar kitose kūno dalyse – kartais net be kvėpavimo sistemos simptomų.

Kur dažniausiai pasitaiko melioidozė

Burkholderia pseudomallei dažniausiai aptinkama dirvoje ir vandenyje tropiniuose bei subtropiniuose regionuose, ypač Šiaurės Australijoje ir Pietryčių Azijoje – Tailande, Singapūre bei Malaizijoje. Vis dėlto pavienių atvejų registruojama ir kituose pasaulio kraštuose.

Šia bakterija galima užsikrėsti įvairiose veiklose, kuriose tenka liestis su dirvožemiu ar paviršiniu vandeniu – pavyzdžiui, dirbant žemės ūkio darbus, sodininkaujant ar kraštovaizdžio tvarkymo metu. Rizika padidėja lietingojo sezono metu ar po smarkių liūčių, kai bakterija dirvoje ir paviršiniame vandenyje pasklinda lengviau.

Kas dažniausiai suserga melioidoze

Melioidozė dažniausiai nustatoma 40–60 metų suaugusiesiems, turintiems tam tikrų lėtinių ligų. Vaikams iki 15 metų ši infekcija itin reta.

Susiję įrašai

Didžiausios rizikos grupės

Žmonės, sergantys cukriniu diabetu
Ketvirtini alkoholio vartotojai
Sergantys lėtine inkstų liga
Turintys plaučių ligų, pavyzdžiui, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą ar cistinę fibrozę
Onkologiniai pacientai, bei tie, kurių imunitetas nusilpęs dėl kitų priežasčių
Žmonės, sergantys talasemija

Rizika padidėja ir dėl darbų ar pomėgių, kurių metu dažnai kontaktuojama su užterštu dirvožemiu ar vandeniu regionuose, kur ši bakterija paplitusi.

Melioidozės simptomai

Melioidozės požymiai ir eiga labai varijuoja – jie priklauso nuo to, kurią kūno vietą pažeidžia infekcija. Ligos forma gali būti ūmi ar užsitęsusi, apimanti tik vieną organą arba visą organizmą.

Plaučių melioidozės požymiai

Nuolatinis kosulys
Sunku kvėpuoti ar dusulys
Skausmas krūtinėje
Karščiavimas
Apatiškumas, apetito stoka
Galvos skausmas

Odos pažeidimo simptomai

Jei bakterija pažeidžia odą, pasireiškia šie požymiai:

Žaizdos, opos ar pūliniai
Patinę limfmazgiai
Karščiavimas

Kraujo infekcijos (sepsio) simptomai

Aukšta temperatūra
Labai stiprus nuovargis
Galvos skausmas
Dusulys ar kvėpavimo pasunkėjimas
Pilvo skausmai
Sąnarių skausmas
Pasimetimas, sumišimas, kiti psichikos pokyčiai

Lėtinės (išplitusios) formos simptomai

Bakterijos gali išplisti į įvairius organus, o ligos požymiai užsitęsti daugiau nei du mėnesius. Tokiu atveju pasireiškia:

Lėtinis kosulys
Kartojantis karščiavimas
Kūno svorio kritimas
Naktinis prakaitavimas
Kosėjimas su krauju
Skausmas skrandyje ar krūtinėje
Raumenų ar sąnarių skausmai
Galvos skausmas
Traukuliai

Kiek laiko trunka inkubacinis periodas?

Melioidozės simptomai dažniausiai išryškėja per vieną–keturias savaites po užsikrėtimo. Tačiau kai kuriais atvejais liga gali pasireikšti net po kelių mėnesių ar metų nuo kontakto su bakterija.

Kaip užsikrečiama melioidoze?

Melioidozę sukeliančios bakterijos gyvena pelkėtose vietose, tvenkiniuose, upėse ir, žinoma, dirvoje tropikuose ir subtropikuose. Žmogus užsikrečia tiesiogiai palietęs užkrėstą žemę ar vandenį. Dažniausi užsikrėtimo keliai:

Per pažeistą (nesveiką) odą
Įkvepiant užterštas daleles (inhaliacija)
Patekus vandenyje esančioms bakterijoms į plaučius (aspiracija)
Išgėrus ar per burną patekus užkrėstam vandeniui (peroraliai)

Didžiausias pavojus užsikrėsti būna po lietaus arba lietingojo sezono metu, kai bakterijų koncentracija aplinkoje padidėja.

Melioidozė nuo žmogaus žmogui plinta itin retai. Dažniausiai infekcija pasigaunama kontaktuojant su užterštu vandeniu ar dirvožemiu.

Diagnozės nustatymas

Kai atsiranda klasikiniai melioidozės požymiai, gydytojas pirmiausia vertina simptomus, atlieka apžiūrą, pasiteirauja apie keliones, darbą ar pomėgius, su kuriais galėjo būti susijęs kontaktas su bakterija.

Diagnozei patvirtinti paimami kraujo arba kiti organizmo skysčių mėginiai, kuriuose laboratorijoje ieškoma bakterijų arba jų sukelto imuninės sistemos atsako. Galimi tyrimo pavyzdžiai:

Kraujas
Šlapimas
Atkosėtas sekretas
Pūlinio ar žaizdos turinys

Laboratorijos specialistai mėgina atpažinti infekciją ir identifikuoti bakteriją, kad būtų galima nustatyti tikslų gydymo planą.

Melioidozės gydymas

Melioidozę gydoma dviem antibiotikų terapijos etapais. Pirmiausia, per intensyvųjį etapą, vaistai paprastai suleisti tiesiai į veną, o šis gydymas trunka mažiausiai dvi savaites. Vėliau pereinama prie tablečių – tęstinis (eradikacinis) gydymas trunka mažiausiai tris mėnesius. Jei susidarė pūliniai ar kitų rimtų komplikacijų, gali prireikti papildomų gydymo priemonių, pavyzdžiui, drenuoti pažeistas vietas.

Dažniausiai naudoti antibakteriniai vaistai

Injekciniai antibiotikai: ceftazidimas, meropenemas, imipenemas
Geriamieji antibiotikai: trimetoprimas su sulfametoksazolu (TMP/SMX), amoksicilinas su klavulano rūgštimi

Ligos prevencija

Sergantiems cukriniu diabetu ar lėtinėmis inkstų ligomis patariama vengti kontakto su užteršta žeme ar vandeniu.
Darbuojantis šlapiame dirvožemyje, purve ar stovinčiame vandenyje būtina avėti nepralaidžius batus.
Dirbant su žeme – mūvėti pirštines.
Atviros žaizdos turėtų būti sandariai uždengtos – reikia saugotis, kad į jas nepatektų vanduo ar žemė.
Po darbo lauke ar sąlyčio su purvu būtina kruopščiai nusiprausti ar nusiplauti rankas.
Atliekant darbus, kurių metu dulkės ar purvas gali pakilti į orą, verta dėvėti kaukę, dengiančią burną ir nosį (pavyzdžiui, pjaunant žolę ar dirbant su aukšto slėgio vandens srove).
Jei įtariate, kad buvote paveikti B. pseudomallei, gydytojas gali rekomenduoti profilaktinį gydymą antibiotikais po ekspozicijos.

Ligos eiga, prognozė ir galimos komplikacijos

Kai gydymas pradedamas laiku ir žmogus neturi kitų sunkių sveikatos problemų, dažniausiai visiškai pasveikstama. Vis tik gydymas gali užtrukti kelis mėnesius, o po gydymo liga kartais sugrįžta. Pacientai, kuriems gydymas pradėtas pavėluotai arba kurie serga lėtinėmis ligomis, turi blogesnę prognozę.

Dviem gydymo etapais skiriama antibiotikų terapija iš esmės gali išgydyti melioidozę, tačiau, jei infekcija išplitusi ar prasidėjusi intensyvi forma, pasveikti sunkiau. Statistika rodo, kad net ir laiku pradėjus gydymą, 10–20 % atvejų liga baigiasi mirtimi, o rizika didėja turint gretutinių ligų, tais atvejais, kai bakterija pažeidžia gyvybiškai svarbius organus, arba kai nėra galimybės gauti kokybiško gydymo.

Galimos melioidozės komplikacijos

Kaulų uždegimas (osteomielitas)
Sąnarių infekcija (septinis artritas)
Pūliniai odoje, plaučiuose, kepenyse, blužnyje, smegenyse ar kituose organuose
Ūminis kvėpavimo nepakankamumas
Sepsis – pavojinga sisteminė infekcija, galinti sukelti organų pažeidimus

Kaip rūpintis sergant melioidoze

Diagnozavus melioidozę svarbiausia vartoti antibiotikus tiksliai taip, kaip paskirta gydytojo. Negalima savavališkai nutraukti gydymo – per anksti nutraukus vaistų kursą, liga gali atsinaujinti. Reikia nuolat lankytis pas gydytoją patikroms, pranešti jam apie galimus ligos sugrįžimo požymius ar naujus, stiprėjančius simptomus.

Kada nedelsti kreiptis pagalbos?

Svarbu kuo greičiau susisiekti su gydytoju pajutus melioidozės simptomus, ypač jei pastaruoju metu lankėtės regionuose, kur ši bakterija paplitusi, ar kontaktavote su užteršta žeme ar vandeniu. Tik laiku pradėtas gydymas suteikia geriausią pasveikimo galimybę.

Esant grėsmingiems simptomams – labai aukštai temperatūrai (virš 39,4 °C), staiga prasidėjus sunkiai dusuliui, stipriam pilvo skausmui, sąmonės sutrikimams ar krūtinės skausmui, būtina kuo greičiau vykti į skubios pagalbos skyrių.