Nuolatinės vyzdžio membranos reiškinys kūdikiams pasireiškia kaip papildomos plonos gijos ar tinklelis, dengiantys dalį arba visą vyzdį. Tai įgimta būklė, su kuria vaikas jau gimsta – jos priežastis yra nepilnai ištirpusi apsauginė akies membrana, kuri paprastai išnyksta dar nėštumo metu.
Kaip ši būklė paveikia vaiką?
Daugeliu atvejų ši papildoma membrana kūdikio regėjimo nesutrikdo. Dažniausiai plonos gijelės greitai suyra pačios ir tėvai jų net nepastebi. Jei membranos lieka storesnės ar dengia didesnę vyzdžio dalį, gali susilpnėti matymas ir padidėti rizika išsivystyti vadinamajai „tingiai akiai“ (ambliopijai), kai viena akis pradeda „tinginiauti“, o smegenys vaizdinę informaciją priima tik iš geriau matančios akies.
Nors didelė dalis naujagimių turi šią būklę, įprastai ji per pirmuosius metus išnyksta. Retesniais atvejais vaikui gali prireikti gydymo ar net operacijos, kad membrana būtų pašalinta ir išvengta ilgalaikių regos sutrikimų.
Kas gali susidurti su nuolatine vyzdžio membrana?
Ši būklė gana dažna – daugiau nei 90 % naujagimių gimsta su įvairaus laipsnio vyzdžio membranos likučiais. Neišnešioti kūdikiai susiduria su šia problema dažniau. Tiesa, apie penktadalis suaugusiųjų taip pat dar turi nedidelių šios membranos liekanų vienoje iš akių, nors dažniausiai to nesuvokia.
Simptomai
Nuolatinė vyzdžio membrana dažniausiai nesukelia jokių pojūčių ar išorinių požymių – dauguma tėvų net nesužino, kad jų vaikai tai turėjo. Tačiau jei membrana užstoja vyzdį, gali pasireikšti neryškus matymas arba regos paklaidos pažeistoje akyje.
Priežastys
Nėštumo metu kiekviena vaisiaus akis būna apgaubta kraujagyslių tinkleliu, kuris aprūpina ją krauju ir skatina vystymąsi. Šis sluoksnis (vadinamas priekine tunica vasculosa lentis) paprastai ima nykti septintą–aštuntą nėštumo mėnesį. Jei membrana iki gimimo pilnai neištirpsta, lieka vyzdį dengianti tinklelio dalis, kuri vadinama nuolatine vyzdžio membrana.
Galimos komplikacijos
Rimtos komplikacijos dėl šios būklės pasitaiko retai. Vis tik, jei paliekama be priežiūros, gali padidėti rizika tokioms akių ligoms kaip glaukoma, katarakta ar lęšiuko dislokacija (ektopija lentis).
Kaip nustatoma ši būklė?
Dažniausiai apie membranos buvimą sužinoma apsilankius pas akių priežiūros specialistą. Jis naudoja plyšelinį mikroskopą – specialų instrumentą, leidžiantį apžiūrėti akį iš arčiau. Taip pat atliekami regos aštrumo testai, kurie parodo, ar membrana netrukdo vaiko regėjimui.
Kai kuriais atvejais vyzdžio membrana nustatoma profilaktinio akių patikrinimo metu, o ne dėl pastebėtų simptomų.
Gydymo galimybės
Nuolatinės vyzdžio membranos gydymas daugeliu atvejų nereikalingas – membrana remiasi pati ir per pirmus metus suyra. Jei membranos dalys storos ar dengia didesnę vyzdžio dalį, gali būti skiriamas vienas ar keli gydymo būdai:
- Regėjimo korekcija: Akiniai ar kontaktiniai lęšiai padeda pataisyti regos ydas.
- Vaistiniai lašai: Specialūs lašai (midriatikai) praplečia vyzdį ir padeda vaikui geriau matyti aplenkiant membraną.
- Akies uždengimas: Kai vienos akies regėjimas silpnesnis, gali būti pasiūlytas sveikos akies uždengimas pleistru – taip treniruojama pažeista akis ir mažinama tingios akies rizika.
- Chirurginis gydymas: Operacijos prireikia retai. Akių specialistas paaiškins, jei tokios procedūros reikės ir kaip ji vyks.
Profilaktika
Šios būklės išvengti neįmanoma – niekas negali numatyti, ar kūdikis gims su nuolatine vyzdžio membrana. Tai nėra paveldima ar dėl tėvų elgesio nėštumo metu sukeliama būklė.
Perspektyvos
Nuolatinė vyzdžio membrana retai turi įtakos vaiko ilgalaikei regai. Net jei skiriamas gydymas, pažeistos akies vystymasis yra normalus, o regėjimo būklė paprastai išlieka gera.
Paprastai rekomenduojami reguliarūs vizitai pas akių specialistą – jie stebės situaciją ir pasirūpins, kad viskas būtų tinkamai prižiūrima. Specialistai taip pat gali laiku pastebėti kitus akių pokyčius ar naujus simptomus.
Kasdienė priežiūra ir patikros
Norint išlaikyti sveikas vaiko akis, jas būtina reguliariai tikrinti. Pirmasis išsamus akių patikrinimas turi būti atliktas dar kūdikystėje, pirmaisiais gyvenimo metais, o vėliau – bent kas vieneri ar dvejus metus.
Tėvams naudinga pasikalbėti su gydytoju apie tai, ar vaikui prireiks papildomo gydymo, ar yra kitų galimų akių sveikatos sutrikimų, taip pat – kaip dažnai reikėtų tikrintis akis ateityje.
