Savižala – tai reiškinys, kai žmogus sąmoningai sau susižaloja, tačiau neturi ketinimų atimti sau gyvybę. Dažnai tai vadinama nesavižudišku savęs žalojimo sutrikimu. Tokie asmenys specialiai sukėlę sau fizinę žalą siekia palengvinti psichologinę įtampą ar išreikšti viduje slypinčius jausmus, bet nesiekia nusižudyti.
Kas lemia savęs žalojimą?
Kiekvienas atvejis skirtingas, tačiau savęs žalojimas siejamas su įvairiais psichikos sutrikimais ir emociniais sunkumais. Savęs žeidimas dažniausiai pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems, tačiau gali prasidėti ir anksčiau ar vėliau gyvenime. Mokslininkai nustatė glaudų ryšį su tokiomis būklėmis kaip:
- Depresija
- Bipolinis sutrikimas
- Ribinis asmenybės sutrikimas
- Obsesinis kompulsinis sutrikimas
- Potrauminio streso sindromas (PTSS)
- Valgymo sutrikimai, pavyzdžiui, anoreksija
- Autizmo spektro sutrikimai
- Impulsų ir elgesio kontrolės sutrikimai
- Medžiagų vartojimo problemos, tame tarpe alkoholio ar kanapių vartojimas
- Miego sutrikimai
- Disociaciniai sutrikimai
Taip pat priežastimi gali tapti gyvenimo įvykiai (smurtas, prievarta ar rimtos traumos), socialinė atskirtis, patyčios, vidinis pyktis, savęs baudimas ar net bandymas parodyti aplinkiniams, kad reikia pagalbos.
Kaip žmonės žaloja save?
Egzistuoja įvairios savęs žalojimo rūšys bei elgesio modeliai. Nors kai kurios formos paplitusios labiau, visa tai yra pavojinga. Dažniausi savęs žalojimo būdai:
- Pjovimas aštriais daiktais: siekiant padaryti žaizdą ar nubrozdinimą oda
- Degimas karštais daiktais (pvz., cigaretėmis, degtukais) ar cheminėmis medžiagomis
- Smarkus sudavimas sau – pavyzdžiui, smūgiavimas į sieną, kuris gali sukelti nubrozdinimų ar net kaulo lūžių
- Intensyvus odos draskymas, trynimas, sukeliant odos pažeidimus
Dažniausios žalojimo vietos
Labiausiai pažeidžiamos kūno vietos dažniausiai – rankos (ypač dilbiai), riešai, šlaunų priekinė dalis ir pilvas. Kitos vietos žaloja daug rečiau, bet tai nestebina, nes elgesys dažnai slepiamas nuo aplinkinių.
Savęs žalojimo simptomai
Žmonės, linkę žaloti save, dažnai stengiasi nuslėpti žaizdas nuo aplinkinių, dėvi ilgarankovius drabužius net karštu oru, pasakoja išgalvotas versijas apie įvykusius „atsitiktinius“ sužalojimus. Tačiau neretai pastebimi šie požymiai:
- Žaizdos, nubrozdinimai ar randai, pasikartojantys tose pačiose kūno vietose
- Randai ar šašai, išsidėstę aiškia tvarka ar klasteriais
- Dar neišgijusios žaizdos, įbrėžimai ar mėlynės, dažnai aiškinamos nelaimingais atsitikimais
- Inteksyvūs, sunkiai kontroliuojami odos draskymo įpročiai
Rizikos veiksniai
Tam tikri gyvenimo aspektai ženkliai padidina riziką pradėti save žaloti:
- Patirtos traumos ar prievarta (ypač vaikystėje)
- Serija sunkių išgyvenimų, pavyzdžiui, netektys, ilga emocinė įtampa
- Amžius: savęs žalojimas dažniausiai prasideda 12–14 metų amžiaus, bet gali pasitaikyti ir jaunesniems ar vyresniems
- Priklausymas seksualinėms mažumoms, nes dažniau susiduriama su iššūkiais ir sudėtingomis patirtimis
- Socialinė izoliacija, patyčios mokykloje ar atstūmimas
Žmonės, kurie pradeda savęs žalojimą paauglystėje, dažnai tęsia šį elgesį ir ilgiau.
Kaip nustatomas savęs žalojimo sutrikimas?
Diagnozuoti šį sutrikimą dažnai sudėtinga, nes dauguma žmonių stengiasi apie tai nekalbėti. Nėra konkretaus testo ar tyrimo – gydytojai vertina matomas žaizdas ir randus, domisi, kaip žmogus jaučiasi, kokios yra psichosocialinės aplinkybės (pavyzdžiui, streso šaltiniai – finansinės bėdos, šeimos netektys, problemos mokykloje, patyčios, išsiskirimas ir pan.). Taip pat gydytojas gali užduoti klausimus apie sveikatos, elgesio pokyčius ar emocinius sunkumus.
Gydymas ir pagalba
Atkreipus dėmesį į savęs žalojimo ženklus, pirmiausia svarbu pasirūpinti sužalojimais. Toliau rekomenduojamas ilgalaikis gydymas – dažniausiai taikoma psichoterapija, individualus ar grupinis konsultavimas, kartais, jei reikia, skiriami vaistai nuo lydinčių psichikos sutrikimų. Tikslas – padėti išmokti įveikti sunkias emocijas ir sumažinti savęs žalojimo norą.
Kas nutinka, jei nesiekiama pagalbos?
Nuolat nesprendžiant savęs žalojimo problemos, kyla tiek trumpalaikių, tiek ilgainiui pasireiškiančių pavojų.
- Trumpalaikės pasekmės – infekcijos, uždegimai, nervų arba audinių pažeidimai, ilgalaikiai randai. Kai kuriais atvejais galimos pavojingos komplikacijos, sunkūs sužalojimai ar net gyvybės grėsmė.
- Socialinės problemos – bendraujant su artimaisiais ir draugais, susidaro emocinių barjerų, gali kilti sunkumų darbe ar mokykloje.
- Ilgalaikės pasekmės – dar labiau pablogėjanti psichologinė savijauta, kaltės, gėdos ar apgailestavimo jausmas, nuolatinis žaizdų ar randų slėpimas.
- Galimas savęs žalojimo pagilėjimas, kai dažnumas ar žalos pobūdis didėja.
- Nors šis elgesys nėra savižudiškas, tyrimai rodo, kad savęs žalojantys asmenys susiduria su daug didesne savižudybės rizika.
Ar įmanoma išvengti savęs žalojimo?
Nors nėra patikimo būdo visiškai užkirsti kelią pirmajam savęs žalojimo atvejui, laiku pasikonsultavus su psichikos sveikatos specialistu galima sumažinti tolimesnio elgesio pasikartojimo tikimybę.
Kada kreiptis pagalbos?
Pastebėjus, kad pats arba artimasis imasi savęs žalojimo, svarbu nedelsti ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Net jeigu fizinė žala atrodo menka, profesionali pagalba būtina. Specialistai pasirengę ne tik gydyti žaizdas, bet ir padėti susidoroti su vidiniais išgyvenimais. Svarbiausia – žinoti, kad sunkumų akivaizdoje nesate vieni, o tinkamas gydymo būdas kiekvienam gali būti surastas.
Skausmo vaidmuo savęs žalojime
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės griebiasi savęs žalojimo, yra noras pajusti palengvėjimą. Įvykus skausmui, organizme išsiskiria beta-endorfinai – cheminės medžiagos, kurios trumpam pagerina nuotaiką arba sumažina įtampą. Tačiau šis efektas trunka neilgai, todėl žmogus gali pakartotinai kartoti tą patį elgesį – ieškodamas laikino palengvėjimo vėl ir vėl.
Kada būtina skubi medicininė pagalba?
Yra situacijų, kai būtina nedelsti ir kviesti greitąją medicinos pagalbą arba vykti į ligoninę, jeigu dėl savęs žalojimo atsirado:
- Didelis kraujavimas, kuris nesustoja
- Kvėpavimo sutrikimai
- Judesių sutrikimai (pavyzdžiui, negalite pajudinti rankos ar kojos)
- Matomi rimti kūno išvaizdos pakitimai (deformacijos)
Tokia pagalba būtina siekiant užkirsti kelią rimtoms, kartais negrįžtamoms sveikatos pasekmėms.
