Vieno placentos dalijimosi sindromas (dar vadinamas „dvynių–dvynių transfuzijos sindromu“) pasitaiko tuomet, kai identiški dvyniai nėštumo metu dalijasi ta pačia placenta. Vienam vaisiui per tą pačią placentą ima tekėti daugiau kraujo, o kitam – mažiau. Tokia nelygi kraujotaka kelia rimtą pavojų abiejų dvynių vystymuisi ir sveikatai.
Kas yra dvynių–dvynių transfuzijos sindromas?
Šis sutrikimas – retas, tačiau pavojingas, dažniausiai pasitaiko nėštumams, kuriuose auga identiški dvyniai su bendra placenta (monochorioniniai dvyniai). Daugumoje tokių nėštumų abi vaisių besivystančios sistemos gauna kraują ir maisto medžiagas iš placentos beveik vienodai. Tačiau esant šiam sindromui, vienas dvynys – vadinamas „donoru“ – gauna mažiau kraujo nei antrasis, „recipientas“. Donoro organizme sumažėja kraujo tūris, o recipiento – padidėja. Tokia kraujotakos pusiausvyros stoka lemia sindromo išsivystymą ir kelia grėsmę abiem vaisiams.
Kaip pasireiškia sindromas donoro ir recipiento dvyniams?
Donoro dvynys gauna ženkliai mažesnį kraujo kiekį iš placentos. Tai lėtina augimą, gali lemti labai sumažėjusį vaisiaus vandenų tūrį – mat šie daugiausia susidaro iš šlapimo, o donoro inkstai ir šlapimo pūslė gamina mažiau šlapimo. Kai sumažėja vaisiaus vandenų, vaisiaus aplinką supantis maišelis ima trauktis, o galiausiai gali visiškai sunykti arba apgaubti vaisių, kas kelia papildomą pavojų, nes gali suspausti virkštelę.
Recipiento dvynio organizmas, priešingai, turi per daug kraujo. Papildomas kraujo kiekis apsunkina širdies veiklą, padidėja širdies nepakankamumo rizika. Tokio vaiko organizmas yra per daug apkrautas, jam tenka išskirti didesnį šlapimo kiekį, dėl to jo maišelis su vaisiaus vandenimis būna gerokai didesnis negu įprasta.
Kas susiduria su šiuo sindromu?
Sindromas išsivysto tik toms šeimoms, kurios laukiasi identiškų dvynių su viena placenta – monochorioninių dvynių. Dažniausiai kiekvienas vaisius turi atskirą vaisiaus vandenų maišelį (diamniotiniai dvyniai), tačiau retais atvejais gali vienu maišeliu dalintis abu (monoamniotiniai dvyniai).
Kada ir kaip dažnai vystosi dvynių–dvynių transfuzijos sindromas?
Dažniausiai šis sindromas prasideda antrajame nėštumo trimestre, nuo maždaug 16-os savaitės, tačiau gali išsivystyti bet kuriuo nėštumo metu. Statistika rodo, kad apie 15 % visų monochorioninių dvynių nėštumų vystosi šis sindromas.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Įprastai monochorioniniai dvyniai gauna iš placentos kraują tolygiai. Esant šiam sindromui, placentoje susidaro kraujagyslių sujungimai, kurie netolygiai paskirsto kraują: vienam vaisiui daugiau, kitam – ženkliai mažiau. Kaip vystysis placenta, nulemti negalima – sindromas yra grynai atsitiktinis ir nepriklauso nei nuo tėvų genetikos, nei nuo gyvenimo būdo.
Tiktai identiški dvyniai, dalijantys vieną placentą, gali susidurti su šiuo sindromu. Tai nėra paveldima ar užkrečiama būklė.
Dvynių–dvynių transfuzijos sindromo simptomai
- Pastebimai greitesnis gimdos augimas
- Pilvo skausmas ar tempimas
- Staigus svorio prieaugis nėštumo metu
Kokios pasitaiko komplikacijos?
Negydomas arba ypač anksti prasidėjęs sindromas dažnai baigiasi dideliu pavojumi abiejų vaisių sveikatai, įskaitant mirtį. Todėl labai svarbu nuolat stebėti nėštumą, o prireikus – skubiai taikyti gydymą.
- Priešlaikinio gimdymo komplikacijos, tokios kaip kvėpavimo sutrikimai ar neurologiniai pažeidimai
- Recipiento dvyniui gresia širdies funkcijos sutrikimai
- Donoro dvyniui – augimo atsilikimas ar inkstų pažeidimas
Kaip diagnozuojamas dvynių–dvynių transfuzijos sindromas?
Nėštumo metu diagnozę nustato gydytojas atlikęs ultragarsinį tyrimą. Jei aptinkama, kad dvyniai dalijasi viena placenta, stebima vaisių dydžio bei vaisiaus vandenų kiekio skirtumai, o kraujotakos įvairumui įvertinti kartais daromas papildomas Doplerio ultragarsas. Kai kuriais atvejais gali prireikti vaisiaus širdies echoskopijos ar magnetinio rezonanso tyrimo.
Nustačius sindromą, moters ir vaisių būklė stebima ypač atidžiai, dažnai tenka atlikti ultragarsinius tyrimus kas savaitę ar net dažniau. Priklausomai nuo amniotinio skysčio kiekio pokyčių, gimdos išsiplėtimo, ar gimdos kaklelio silpnėjimo, gali reikėti ankstyvos medicininės intervencijos – nes dažnėja ankstyvo gimdymo rizika.
Sindromo progresijos stadijos
- 1 stadija: Mažai arba visai nėra vaisiaus vandenų vienam dvyniui (donorui), o kitam – jų per daug
- 2 stadija: Donoro dvynio pūslė nematoma ultragarso tyrime, tai reiškia, kad šlapimas nebegaminamas
- 3 stadija: Pastebimas didelis kraujotakos disbalansas, kuris gali paveikti širdies veiklą
- 4 stadija: Vienam ar abiem dvyniams pasireiškia odos ar organų paburkimas (edema)
- 5 stadija: Vienas ar abu vaisiai žūsta
Ankstyvose stadijose gali pakakti atidžios stebėsenos, tačiau ligai progresuojant į 2 stadiją ar daugiau, paprastai rekomenduojamos chirurginės intervencijos iki 26 nėštumo savaitės.
Kaip gydomas šis sindromas?
- Stebėsena ir kontrolė: Jei nustatoma 1 stadijos eiga arba jei negalima taikyti intervencijų, nėštumas stebimas ypač atidžiai, dažnai atliekant ultragarsinius tyrimus.
- Septostomija: Tai procedūra, kurios metu įskeliama membrana tarp dvynių vaisiaus vandenų maišelių, kad būtų subalansuotas skysčio slėgis. Ji nesprendžia pagrindinės sindromo priežasties.
- Amnioredukcija: Perteklius vaisiaus vandenų pašalinamas iš recipiento dvynio maišelio per ploną adatą. Procedūra gali būti taikoma kartotinai, jei perteklinis skystis vėl kaupiasi.
- Fetoskopinė lazerio abliacija: Į gimdą įvedama smulki kamera ir lazeriu uždaromos kraujagyslės, per kurias vyksta netolygus kraujo pasiskirstymas. Taip kiekvienam dvyniui atkuriamas atskiras kraujo tiekimas. Ši operacija skiriama 2 ar didesnės stadijos atvejams tarp 16 ir 26 savaitės.
- Virkštelės užblokavimas: Kai išgelbėti abiejų dvynių neįmanoma arba vieno iš jų būklė pavojinga gyvybei, gali būti užblokuojama viena virkštelė – taip kitam suteikiama didesnė tikimybė išlikti.
- Gimdymo sužadinimas: Jei nėštumas pasiekia tokį amžių, kai kūdikiai jau gali išgyventi, gydytojai gali rekomenduoti gimdymą.
Nėštumo stebėsena sergant sindromu
Nėštumo metu būtinas artimas akušerio ir vaisiaus medicinos specialisto bendradarbiavimas: įprastai atliekama daugkartinė (kartais kas savaitę arba dažniau) ultragarsinė kontrolė, prireikus tiriama vaisių širdies veikla. Svarbu ir emocinis palaikymas bei informacijos suteikimas, nes tokia patirtis paprastai labai išgyvenama.
Perspektyvos ir išgyvenamumas
Ligos baigtis priklauso nuo to, kokio amžiaus nėštumui esant diagnozė nustatyta ir kokia buvo sindromo stadija. Laiku pastebėjus ir pradėjus tinkamą gydymą, šiuolaikinė medicina leidžia ženkliai pagerinti abiejų dvynių išgyvenamumo galimybes. Dauguma gimusio dvynių, kuriuos paveikė šis sindromas, po gimdymo kurį laiką praleidžia naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, kol sustiprėja.
- Aptikus pažengusią sindromo stadiją ankstyvoje nėštumo eigoje, net 90 % atvejų dvyniai rizikuoja žūti iki gimimo.
- Gavus tinkamą gydymą, net 85–90 % atvejų išgyvena bent vienas iš dvynių.
- 50–65 % atvejų išgyvena abu dvyniai, jei taikytas efektyvus gydymas.
Apie galimus rezultatus ir prognozes reiktų kalbėtis su nėštumą prižiūrinčia komanda – kiekvieno atvejo baigtį lemia daugybė individualių veiksnių.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su medicinos specialistais
- Kaip nėštumas su dvynių–dvynių transfuzijos sindromu skirsis nuo įprasto dvynių nėštumo?
- Ar man reikės kreiptis pas specializuotus gydytojus? Kas sudarys mano priežiūros komandą?
- Kaip dažnai turėsiu atlikti ultragarsinius ar kitus tyrimus?
- Kaip ši būklė gali paveikti gimdymo planą?
- Ar galiu pajusti kokių nors kūno pokyčių dėl šio sindromo ir ko tikėtis?
- Kokią gydymo taktiką rekomenduotumėte mano atveju ir kodėl?
- Kokius mitybos, fizinio aktyvumo, poilsio ar kitus gyvenimo būdo patarimus galėtumėte duoti mano atveju?
Ką reiškia terminas „daisy baby“?
„Daisy baby“ – taip kartais vadinami kūdikiai, patyrę dvynių–dvynių transfuzijos sindromą. Šis pavadinimas simbolizuoja viltį ir stiprybę, nes siejama su istorija, kur dvyniams gimus mama kartu su išgyvenusiu dvyniu pasodino ramunių lauką vilties ženklu visiems vaikams, kuriuos paveikė ši liga.
