Hepatorenalinis sindromas – tai pavojinga inkstų funkcijos nepakankamumo forma, kuri pasireiškia sergant pažengusia kepenų liga, dažniausiai – kepenų ciroze. Sutrinka inkstų darbas, todėl organizme pradeda kauptis toksinės medžiagos, o ligos progresavimas dažnai baigiasi ir kepenų nepakankamumu.
Turinys
Kas sukelia hepatorenalinį sindromą
Šis sindromas visada susijęs su lėtine kepenų liga ir beveik visada išsivysto kaip cirozės komplikacija. Riziką susirgti didina tam tikri veiksniai, tokie kaip žemas kraujo spaudimas, diuretikų vartojimas, ūminis alkoholinio hepatito priepuolis ar kraujavimas iš virškinamojo trakto. Pridėtinę grėsmę kelia bakterinės infekcijos (ypač pilvaplėvės uždegimas) ar kiti inkstų pažeidimai.
Kaip pasireiškia hepatorenalinis sindromas
Hepatorenalinis sindromas vystosi dviem formomis. Pirmojo tipo sindromas pasižymi itin greita inkstų funkcijos blogėjimo eiga, kai kraujyje labai padidėja kreatinino kiekis. Antrojo tipo pasireiškimas yra lėtesnis, simptomai ilgą laiką gali būti neryškūs.
Galimi simptomai
- Orientacijos sutrikimai, sumišimas, sąmonės sutrikimai
- Bendra silpnumo būsena, pykinimas ir vėmimas
- Dėl progresuojančio neurotoksinio poveikio išsivystanti silpna demencija
- Svorio didėjimas dėl skysčių kaupimosi, pilvo patinimas
- Mažesnis šlapimo išsiskyrimas, tamsios spalvos šlapimas
- Odos ir akių baltymų pageltimas (gelta)
Diagnozės nustatymas
Dažniausiai apie šią būklę gydytojas gali įtarti atlikus apžiūrą, kai pastebimi tokie požymiai kaip skysčių kaupimasis pilvo ertmėje, gelta, odos pokyčiai ar atsirandanti viršutinės kūno dalies tinimas. Hepatorenaliniam sindromui būdinga, kad pirmiausia turi būti atmestos kitos inkstų nepakankamumo priežastys, todėl reikia atlikti įvairius kraujo ir šlapimo tyrimus, įvertinti kepenų ir inkstų funkciją. Kai kuriais atvejais, kai kepenų pažeidimas nėra susijęs su ciroze, gydytojas gali paskirti papildomus tyrimus ieškant hepatito virusų ar kitų kepenis pažeidžiančių veiksnių.
Gydymo galimybės
Norint suvaldyti hipovolemiją ir žemą kraujospūdį, taikoma gydymo taktika su kraujagysles sutraukiančiais vaistais. Esant sunkiam inkstų nepakankamumui, gali būti reikalinga dializė – šis būdas padeda pašalinti iš organizmo susikaupusius šlakus, druskas, skysčių perteklių. Tačiau geriausia išeitis ir vienintelis ilgalaikis sprendimas – kepenų persodinimas, nors šio organo laukimo trukmė neretai būna ilga, todėl dalis pacientų pagalbos nesulaukia. Jei transplantacija pavyksta, prognozės pacientams pagerėja ženkliai.
Prognozė ir galimos komplikacijos
Hepatorenalinis sindromas dažniausiai baigiasi mirtimi, jei gydymas nėra taikomas laiku. Ilgalaikė ligos eiga gali lemti skysčių perteklių organizme, infekcijų išplitimą, kitų organų pažeidimus ar net komą. Kartais, ypač pažengusioje ligos stadijoje, pasireiškia daugybinis organų nepakankamumas.
Kaip išvengti hepatorenalinio sindromo
Pagrindinė prevencijos priemonė – rūpintis kepenų sveikata ir stengtis užkirsti kelią cirozei. Vengtina piktnaudžiauti alkoholiu. Taip pat rekomenduojama skiepytis nuo hepatito A ir B, o nuo hepatito C šiuo metu vakcinos nėra, todėl svarbu saugotis viruso plitimo – nevartoti švirkščiamųjų narkotikų, nenaudoti kitų asmenų asmeninių higienos priemonių, laikytis saugaus lytinio gyvenimo rekomendacijų, užtikrinti tinkamą rankų higieną. Jei dėl sveikatos būklės esate rizikos grupėje – gydytojas gali reguliariai tikrinti kepenų funkciją ir stebėti pirmuosius pokyčius, kad bėdą būtų galima aptikti kuo anksčiau.