Hipertoninė dehidratacija išsivysto tuomet, kai organizme sutrinka vandens ir druskų pusiausvyra: netenkama per daug vandens, o druskų (ypač natrio) santykinai lieka per daug už ląstelių ribų esančiuose skysčiuose. Dėl to kraujyje ir kituose kūno skysčiuose didėja „koncentracija“, o organizmas patiria ryškesnį skysčių trūkumą.
Kaip hipertoninė dehidratacija skiriasi nuo kitų tipų
Pagal dabartines medicinos žinias dehidratacija gali būti skirstoma pagal tai, ko netenkama labiau – vandens ar druskų:
- Hipertoninė dehidratacija – prarandama daugiau vandens nei druskų, todėl natris „santykinai padidėja“.
- Hipotoninė dehidratacija – organizme trūksta druskų (natrio) labiau nei vandens.
- Izotoninė dehidratacija – vandens ir druskų netenkama panašiais kiekiais.
Dažniausios priežastys
Medicinos praktikoje dažniausiai hipertoninė dehidratacija siejama su būklėmis, kai skysčiai prarandami greitai, o jų neatstatoma pakankamai.
Kūno skysčių netekimas
- viduriavimas,
- vėmimas,
- aukšta temperatūra (karščiavimas),
- gausus prakaitavimas.
Nepakankamas skysčių vartojimas
- per mažai geriama vandens ir kitų skysčių,
- kūdikiams – adaptacijos laikotarpis, kai jie dar tik mokosi efektyviai žįsti.
Kitos galimos priežastys
- vaistai, kurie skatina gausesnį šlapinimąsi,
- tam tikri cukrinio diabeto tipai ir kitos būklės, dėl kurių organizmas praranda daugiau vandens su šlapimu.
Naujagimiams ir neišnešiotiems ar mažo gimimo svorio kūdikiams skysčių pusiausvyra gali sutrikti greičiau. Taip pat kūdikiai, sergantys žarnyno infekcijomis, kartais negali išgerti pakankamai skysčių, kad kompensuotų netekimą dėl viduriavimo ar vėmimo.
Simptomai
Jei skysčių trūkumas nedidelis, žmogus gali beveik nieko nejausti. Tačiau didėjant dehidratacijos laipsniui, požymiai ryškėja.
Būdingi hipertoninės dehidratacijos požymiai
- troškulys (kartais – labai intensyvus),
- tamsesnis, labiau koncentruotas šlapimas,
- nuovargis, silpnumas,
- neramumas, irzlumas,
- sausa oda,
- galvos svaigimas,
- raumenų mėšlungis,
- žemesnis kraujospūdis.
Nors šie požymiai būdingi hipertoninei dehidratacijai, daugelis jų pasitaiko ir esant kitų tipų dehidratacijai. Klinikine prasme dažnai vertinamas ir bendras dehidratacijos sunkumas.
Kaip gali pasireikšti skirtingo sunkumo dehidratacija
- Lengva: galvos skausmas, troškulys, nuovargis, sausa oda, įdubusios akys, koncentruotas šlapimas.
- Vidutinė ar sunki: vangumas, sumišimas, raumenų mėšlungis, sutrikusi inkstų veikla, labai mažas šlapimo kiekis arba jo beveik nėra, padažnėjęs širdies plakimas.
- Labai sunki: gali vystytis šokas, silpnas pulsas, melsvesnė oda, labai žemas kraujospūdis, šlapimo nebuvimas; kraštutiniais atvejais būklė gali kelti grėsmę gyvybei.
Kūdikių požymiai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį
Kūdikiams vidutinė ar sunki dehidratacija (įskaitant hipertoninę) gali pasireikšti taip:
- verkimas be ašarų,
- retesnės šlapios sauskelnės,
- mieguistumas, vangumas,
- įdubęs momenėlis (minkštoji kaukolės vieta),
- traukuliai.
Kaip nustatoma diagnozė
Įtarus hipertoninę dehidrataciją, gydytojas įvertina simptomus ir klinikinius požymius, o diagnozę patikslina laboratoriniais tyrimais. Vienas svarbiausių rodiklių – natrio koncentracija kraujo serume.
Taip pat gali būti vertinami ir kiti kraujo rodikliai, pavyzdžiui:
- padidėjęs kraujo šlapalo azotas (dažnai rodo skysčių trūkumą),
- nedidelis gliukozės padidėjimas,
- kai kuriais atvejais – kalcio pokyčiai, ypač kai pakitęs kalio kiekis.
Gydymo principai
Hipertoninės dehidratacijos gydymas dažniausiai turėtų vykti prižiūrint gydytojui, nes svarbu saugiai atkurti skysčių balansą ir palaipsniui normalizuoti natrio koncentraciją.
Skysčių atstatymas geriant
Dažniausiai taikomas paprasčiausias būdas – geriamoji rehidratacija, kai geriami specialūs tirpalai su vandeniu, cukrumi ir druskomis. Nors problema susijusi su per didele druskų koncentracija, nedidelis druskų kiekis tirpale yra reikalingas, kad vanduo pasiskirstytų tinkamai ir sumažėtų komplikacijų rizika.
Skysčiai į veną
Jei žmogus negali toleruoti geriamojo skysčių atstatymo (pavyzdžiui, dėl nuolatinio vėmimo), gali būti skiriami intraveniniai tirpalai. Moksliniai duomenys rodo, kad natrio koncentraciją svarbu mažinti lėtai, todėl gydymas į veną paprastai planuojamas taip, kad pokyčiai vyktų palaipsniui.
Kiek trunka gydymas
Jei būklė tęsiasi trumpai, skysčių pusiausvyrą kartais pavyksta atkurti per parą. Jei dehidratacija užsitęsė, gydymas gali trukti kelias dienas.
Gydymo metu medikai gali stebėti kūno svorio pokyčius, šlapimo kiekį ir kraujo elektrolitus, kad skysčiai būtų atstatomi tinkamu tempu. Kai šlapinimasis normalizuojasi, kai kuriais atvejais į rehidratacijos planą įtraukiamas kalis, kad būtų kompensuoti netekimai ir palaikomas skysčių balansas.
Prognozė ir kaip sumažinti pasikartojimo riziką
Hipertoninė dehidratacija dažniausiai yra sėkmingai gydoma, ypač jei pagalba suteikiama laiku. Atsistačius būklei, naudinga atpažinti ankstyvus dehidratacijos signalus ir nelaukti, kol simptomai sustiprės.
Jeigu, nepaisant pastangų gerti pakankamai skysčių, kartojasi nuolatinio „išsausėjimo“ pojūtis ar dažnos dehidratacijos būklės, verta pasitarti su gydytoju – kartais taip pasireiškia kitos sveikatos problemos, kurias galima diagnozuoti ir gydyti.
Ypač svarbu užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą mažiems vaikams ir vyresniems žmonėms, nes jie ne visuomet aiškiai junta troškulį. Anksti pastebėta ir koreguota dehidratacija dažniausiai baigiasi visišku pasveikimu.
