Prieš maždaug pusę metų staiga nustojau lankytis pas savo psichoterapeutą. Tuo metu atrodė, kad pagalbos man jau nebereikia – tiesiog tyliai pasišalinau, nes pasikalbėti atvirai, kad nebenoriu tęsti, atrodė pernelyg nejauku. Vis tik praėjus laikui, ypač pandemijos akivaizdoje, supratau, kad sprendimas buvo pernelyg skubotas. Ir iš tikrųjų, man terapija vis dar reikalinga. Tad ką daryti tokioje situacijoje?
Kodėl iš viso pasitraukiau?
Tokios patirtys – kai žmogus nutraukia terapiją galvodamas, kad pagalba jau nebereikalinga, – yra gana dažnos. Ne vieną kartą esu pati sau įtikinėjusi, kad esu „sutvarkyta“ ir mane drąsiai galima paleisti į platųjį pasaulį, kol netikėtai išlenda senos nuojautos ar nemalonūs jausmai.
Kaip į tai reaguoja terapeutai?
Didžioji dalis terapeutų trokšta, kad jų klientai praneštų apie nutraukimą. Tokiu būdu jie žino, kad klientui viskas gerai, ir galėtų padėti užbaigti santykį taikiai. Daugelis specialistų nuoširdžiai rūpinasi savo klientais – net ir tais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo griežtesni ar uždaresni.
Būtent todėl, net ir po ilgos pertraukos, dauguma terapeutų apsidžiaugtų sulaukę žinutės nuo „dingusio“ kliento. Jiems svarbu ne tik įsitikinti, kad žmogui viskas tvarkoje, bet ir kartu aptarti nutraukimo priežastis. Dažnai toks pokalbis padeda išsiaiškinti, kaip efektyviau dirbti kartu ateityje.
Kas nutinka, kai vėl kreipiuosi?
Gali būti, kad pirmasis susitikimas po tokios pauzės bus šiek tiek keblus ir neišvengsite nejaukumo. Tačiau tai nebūtinai blogai – neretai būtent nepatogūs pokalbiai padeda giliau pažinti save ir išryškina svarbias problemas, kurias verta spręsti drauge su terapeutu.
Ką verta pagalvoti prieš žengiant žingsnį atgal?
- Ar „pabėgimas“ iš terapijos yra dažnas reiškinys mano gyvenime?
- Gal buvo tema ar situacija, kurią pradėjau liesti, bet nuo jos pabėgau, nes nebuvo lengva?
- Kiek galėjau vengti tam tikro diskomforto ar pokalbio, kuris atrodė sunkus?
Šios mintys gali tapti įdomiu pagrindu naujam etapui terapijoje. Dažnam iš mūsų kyla pagunda nutraukti artimus santykius ar pasitraukti, kai tik situacija ima kelti stipresnius jausmus. Svarbu nepriekaištauti sau – toks elgesys suprantamas, svarbiausia – bandyti į save pažvelgti atvirai.
Kaip grįžti atgal?
Jei apsisprendei tęsti terapiją, nebūtina ilgai teisintis. Užtenka paskambinti arba parašyti el. laišką ir paprasčiausiai užregistruoti vizitą. Viską, kas nutiko, galėsi papasakoti gyvai, kai jau sėdėsi terapijos kabinete. Ir atmink – gali būti, kad specialistas dabar yra užsiėmęs ar turi ribotą galimybę tave priimti; to nereikėtų priimti asmeniškai ar baimintis, jog jis pyksta dėl tavo dingimo.
Jei visgi nepavyksta grįžti pas ankstesnį specialistą, atmink, kad visada rasi kitų profesionalų, pasiruošusių padėti. Svarbiausia – drąsiai ieškoti pagalbos tada, kai jauti, kad jos reikia. Gero kelio į save!
