Ornitofobija – tai stipri ir dažnai nekontroliuojama baimė, susijusi su paukščiais. Žmonės, kenčiantys nuo šios fobijos, gali susijaudinti ar pajusti pavojų vien tik pamatę ar išgirdę paukščio garsą. Terminas kilęs iš graikiško žodžio „ornithos“ (paukštis) ir „phobos“ (baimė).
Ką reiškia ši baimė?
Ornitofobijos apimti žmonės gali bijoti visų paukščių arba tik kai kurių rūšių, pavyzdžiui, plėšriųjų (sakaliai, vanagai), naminų paukščių (kanarėlės, papūgėlės) ar net dekoratyvinių paukščių eksponatų. Kai kuriems nerimą kelia net paukščių nuotraukos ar vaizdai animacijoje ir filmuose, plunksnos, paukščių skleidžiami garsai ar sparnų šlamėjimas.
Savitos fobijos esmė
Baimė tampa fobija tuomet, kai ji trikdo kasdienybę ir yra stipresnė, nei galima būtų tikėtis, remiantis realiu pavojumi. Ornitofobija – viena iš specifinių fobijų, kuri susijusi išskirtinai su paukščiais.
Kaip dažnai pasireiškia ornitofobija?
Nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių visame pasaulyje serga ornitofobija, tačiau bendros statistikos duomenimis panašių specifinių fobijų bent kartą gyvenime patiria kas dešimtas suaugusysis ir kas penktas paauglys.
Įdomu pastebėti, kad paukščių baimė išpopuliarėjo, kai šeštajame dešimtmetyje pasirodė garsus siaubo filmas apie plėšrius paukščius. Kiti kultūriniai kūriniai taip pat dažnai vaizduoja varnų ar kitų paukščių grėsmingumą. Pavyzdžiui, net paukščių būrį nusistovėjusi kalba vadina „žudynių“ vardu.
Kas labiausiai linkęs į ornitofobiją?
Tokio tipo fobija gali išsivystyti bet kuriame amžiuje ar abiejų lyčių atstovams, tačiau moterims ji pasitaiko dažniau. Rizika didėja, jei šeimoje jau yra panašių fobijų, nerimo sutrikimų ar artimųjų, turinčių polinkį į baimes. Be to, tam tikri genetiniai pokyčiai gali būti susiję su polinkiu į nerimo sutrikimus.
Kokios kitos baimės gali pasireikšti kartu?
- Kai kurie bijantys paukščių gali kartu bijoti ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui, kačių (ailurofobija), ančių ar žąsų (anatidaefobija), gyvosios gamtos apskritai (biofobija), medžių, kuriuose peri paukščiai (dendrofobija), mirties (tanatofobija) ar apskritai gyvūnų (zoofobija).
Kas nulemia paukščių baimę?
Dažnai ornitofobijos pradžia siejama su nemalonia ar gąsdinančia patirtimi – pavyzdžiui, vaikystėje tave parke galėjo pavyti žąsys, ar ilsintis paplūdimyje grėsmingai artėjo pulkai žuvėdrų. Kartais pakanka pamatyti paukščius plėšiant grobį, kad užsifiksuotų stipri baimė.
Ornitofobijos simptomai
Ši baimė pasireiškia ne tik stipriu noru vengti bet kokio kontakto su paukščiais – kai kuriems tiesioginių susidūrimų metu kyla stiprios fiziologinės reakcijos.
- Galvos svaigimas
- Burnos džiūvimas
- Intensyvus nerimas, siaubo jausmas
- Pykinimas, vėmimas, viduriavimas
- Stiprus prakaitavimas
- Greitas kvėpavimas bei širdies plakimas
- Rankų ar viso kūno drebėjimas
- Dusulys
Baimės reakcija gali būti tokia stipri, kad žmogus bėga slėptis ar net visiškai sustingsta.
Kaip nustatoma ši fobija?
Paprastai diagnozė remiasi pokalbiu su psichikos sveikatos specialistu, kuris vertina situacijas, kurios sukelia baimę, trukmę bei įtaką kasdieniam gyvenimui. Svarbiausi fobijos požymiai: nuolatinė ir stipri baimė, trunkanti mažiausiai pusę metų, atsirandanti susidūrus su tam tikru dirgikliu (šiuo atveju – paukščiais) ir žymiai paveikianti gyvenimo kokybę bei elgesį, pavyzdžiui, norą vengti tam tikrų vietų.
Kaip gydoma ornitofobija?
Pirmasis žingsnis įveikiant baimę – specialisto pagalba. Dažniausiai taikomi keli efektyvūs metodai:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) – šioje terapijoje analizuojamos baimės priežastys ir kartu mokomasi, kaip reaguoti į baimę, naudojant atsipalaidavimo technikas.
- Ekspozicinė (desensitizacijos) terapija – palaipsniui ir saugioje aplinkoje susiduriama su paukščių vaizdais ar net realiais paukščiais, taip mokantis suvaldyti savo reakcijas ir pamažu mažinant baimę.
- Hipnoterapija – ši technika padeda pasiekti pasąmonines baimės šaknis ir atpalaiduoti nuo gąsdinančių prisiminimų bei emocijų.
- Vaistai – antidepresantai ar vaistai nuo nerimo gali būti skiriami trumpalaikiam simptomų valdymui, ypač sunkesniais atvejais arba ruošiantis situacijoms, kuriose susitikimas su paukščiais yra tikėtinas (pvz., parke).
Kokios gali būti pasekmės?
Paukščių neišvengsi net miesto aplinkoje, todėl bandymas jų visiškai vengti gali smarkiai apriboti judėjimo laisvę. Kai kurie žmonės dėl stiprios baimės ima vengti išėjimo iš namų, o tai lemia socialinę izoliaciją ir gali tapti dar viena baime – agorafobija.
- Didėja rizika patirti depresiją ar nerimo priepuolius.
- Kai kuriems išsivysto panikos sutrikimas.
- Galimas polinkis į žalingų medžiagų vartojimą kaip nerimo mažinimo priemonę.
Kada verta kreiptis į specialistus?
Būtina pasikonsultuoti su medikais ar psichikos sveikatos specialistais, jei pastebite, kad stipri baimė, nuolatinis nerimas ar panikos priepuoliai trukdo Jūsų kasdieniam gyvenimui, miegui ar sukelia liūdesį, socialinį atsiribojimą. Taip pat, jei pastebėjote polinkį į žalingus įpročius ar depresijos požymius.
Pokalbio su gydytoju klausimai
- Kodėl atsirado ši fobija?
- Kokia gydymo taktika būtų efektyviausia būtent man?
- Ar verta išbandyti ekspozicijos terapiją?
- Kiek laiko gali prireikti terapijai?
- Ar yra prasmės vartoti vaistus mano atveju?
