Orofaringinė sritis – tai ryklės dalis, kuriai priklauso gerklės užpakalinė dalis: liežuvio šaknis, gomurys, tonzilės ir ryklės šonai bei sienelės. Ši dalis atlieka svarbų vaidmenį burnos ir gerklės drėkinime, seilių gamyboje ir virškinime.

Kas yra orofaringo vėžys?

Orofaringo vėžys susiformuoja ryklės vidurinėje dalyje. Čia veikia įvairūs mechanizmai, padedantys mūsų virškinimui, bei apsaugo burnos ir gerklės drėgmės balansą. Nors gydymo metodų yra įvairių – nuo operacijos iki šiuolaikinės chemoterapijos ar imunoterapijos, liga gali atsinaujinti ir po sėkmingo gydymo.

Visgi riziką susirgti galima sumažinti: vengiant žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos, nerūkant ir ribojant alkoholio vartojimą.

Ligos paplitimas

Orofaringo vėžys nėra dažniausia onkologinė liga. Jo pasitaiko kur kas rečiau nei kitų – pavyzdžiui, krūties vėžio. Tačiau tai vis tiek rimta problema, kuri kasmet paliečia daugybę žmonių.

Susiję įrašai

Dažniausios rūšys

Iš visų orofaringo vėžio formų, tonzilių vėžys pasitaiko dažniausiai. Kituose atvejuose liga gali išsivystyti liežuvio šaknies, burnos dugno, dantenų ar kitose ryklės vidurio srityse.

Orofaringo vėžio simptomai

Gerklės skausmas, kuris ilgai nepraeina.
Skausmas ar sunkumas ryjant maistą.
Apribotas burnos išsižiojimas arba liežuvio judėjimas.
Neaiškus svorio mažėjimas.
Balsas pakinta ir pokyčiai nepraeina.
Nuolat jaučiamas skausmas ausyje.
Pastebimas gumbelis burnos, gerklės arba kaklo srityje.
Kraujo atkosėjimas.
Balta dėmė liežuvyje ar burnoje, kuri nepraeina.

Kas lemia ligą?

Dažniausia vėžio vystymosi priežastis – žmogaus papilomos viruso infekcija, ypač 16 tipo. Šis virusas skatina pakitimus ląstelėse, dėl ko jos ima nevaržomai daugintis. Kiti svarbūs veiksniai – tabako gaminių vartojimas bei dažnas ir gausus alkoholio vartojimas. Abi šios medžiagos ardo gleivinės ląsteles, sukelia pažeidimus, dėl kurių atsiranda vėžinių pakitimų.

Tabakas (rūkymas, kramtoma tabako produkcija) skatina ląstelių DNR klaidas, kurios didina vėžio riziką.
Alkoholis pažeidžia gerklės gleivinę ir sutrikdo DNR taisymo mechanizmus, o kartu su tabaku susijusi rizika dar padidėja.

Rizikos veiksniai

Užsikrėtimas ŽPV, ypač 16 tipu.
Tabako rūkymas ar ilgalaikis vartojimas.
Stiprus ir dažnas alkoholio vartojimas.
Ankstesnės galvos ar kaklo vėžio atvejai.
Prašęsta radioterapija galvos ar kaklo srityje.

Kaip nustatomas orofaringo vėžys?

Diagnozuojant ligą, gydytojas teiraujasi apie jūsų simptomus, ligos istoriją, ar rūkote, vartojate alkoholį, turėjote kontaktą su ŽPV ar kitų vėžių atvejų šeimoje. Fizinis burnos, gerklės ir kaklo apžiūrėjimas leidžia įvertinti ar jaučiamas pakitimas, ar matomi augliai.

Apžiūrėjimui naudojami specialūs veidrodėliai, apšvietimas arba ploni lankstūs optiniai prietaisai, leidžiantys tiksliai apžiūrėti visą burnos ir ryklės vidų.

Diagnostiniai tyrimai

Endoskopinė biopsija – plonu vamzdeliu su kamera paimamas nedidelis audinio mėginys, kurį mikroskopu ištiria patologas.
Kompiuterinė tomografija (KT) – šiuo tyrimu galima įvertinti naviko dydį ir išplitimą, dažnai derinama su pozitronų emisijos tomografija (PET).
Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – leidžia matyti detalias galvos ir kaklo minkštųjų audinių struktūras, tiksliai nustatyti naviko dydį.

Ligos stadijos

Orofaringo vėžys skirstomas į keturias stadijas: I–IV. Stadija priklauso nuo naviko dydžio, ar išplitęs į limfmazgius ar tolimas kūno dalis, bei nuo to, ar ligą lėmė ŽPV infekcija. Stadija turi lemiamos reikšmės gydymo pasirinkimui ir prognozei.

Gydymo galimybės

Vėžio gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir naviko vietos. Dažniausiai taikomos šios terapijos:

Operacija.
Spindulinė terapija.
Chemoterapija.
Taikinių terapija.
Imunoterapija.

Svarbiausias tikslas – pašalinti vėžines ląsteles neprarandant kalbos ar rijimo funkcijos.

Chirurginis gydymas

Jei navikas nedidelis ir neišplitęs, gali būti taikoma chirurgija, pavyzdžiui, minimaliai invazinė transoralinė robotinė operacija, leidžianti išoperuoti sunkiau pasiekiamus darinius per burną, neskausmingai ir su minimaliu poveikiu aplinkiniams audiniams.

Mazai kraujavimo tikimybė, greitesnis gijimas.
Retesni ilgalaikiai kalbos ar rijimo sunkumai.
Trumpiau trunkantis buvimas ligoninėje.

Galimi chirurginio gydymo šalutiniai poveikiai

Kraujavimas ar infekcija.
Maisto ar skysčių patekimas į plaučius (aspiracija).
Rijimo ar kramtymo sunkumai.
Galvos, kaklo ar veido išvaizdos pokyčiai.
Nuolatinis balsas netekimas ar kalbos sutrikimai.
Kvėpavimo problemos, dėl kurių gali prireikti tracheostomos vamzdelio.

Po tokių operacijų neretai reikia papildomų procedūrų – rekonstrukcinės chirurgijos, kalbos ar mitybos terapijos, kad būtų palengvinti šalutiniai poveikiai.

Chemoterapija ir spindulinė terapija

Tiesa, kai kuriais atvejais taikoma ne operacija, o gydymas vaistais kartu su spinduline terapija – ypač jei navikas didelis ar išplitęs. Cheminių vaistų derinys kartais leidžia sumažinti naviką iki operacijos arba sunaikinti likusias vėžines ląsteles po jos.

Kombinuotas gydymas gali paveikti gebėjimą kalbėti ar ryti, nes spinduliai pažeidžia aplinkinius audinius. Dėl šių pokyčių dažnai prireikia papildomų reabilitacijos priemonių.

Taikinių terapija

Šiuolaikiniai preparatai, tokie kaip monokloniniai antikūnai, veikia specifiškai prieš vėžio ląsteles, blokuodami baltymus, nuo kurių priklauso auglių augimas ir plitimas. Tai padeda stabdyti ligos progresavimą, dažnai su mažesniu poveikiu sveikoms ląstelėms.

Dažniausi šalutiniai reiškiniai: infekcijos su karščiavimu ir šaltkrėčiu, odos bėrimas, niežulys, burnos sausumas, virškinimo sutrikimai, odos ir nagų pokyčiai.

Imunoterapija

Šis gydymo metodas stiprina organizmo apsaugą ir padeda imunitetui atpažinti bei naikinti vėžio ląsteles. Dažniausiai taikoma atkryčio ar išplitusio vėžio atvejais.

Galimas šalutinis poveikis: nuovargis, odos niežėjimas ar bėrimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas.

Prevencija ir rizikos mažinimas

Saugokitės žmogaus papilomos viruso infekcijos – turint daug partnerių ar praktikuojant oralinį seksą rizika padidėja. Galima pasitarti dėl vakcinacijos.
Rūkymo ir kitų tabako gaminių vartojimo vengimas žymiai mažina riziką, o ypač svarbu mest rūkyti tiems, kurie tai jau daro.
Alkoholio vartojimo ribojimas, ypač kartu su rūkymu.
Subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir profilaktiniai vizitai pas gydytoją ar odontologą padeda aptikti pokyčius anksčiausiai.

Ligos eiga ir prognozė

Nustačius šią ligą, reikalingi nuolatiniai stebėjimai ir kontrolė, įskaitant reguliarius vizitus pas gydytoją. Rūkymas ir alkoholio vartojimas padidina riziką, kad vėžys gali atsinaujinti arba išsivystyti antrinis navikas.

Net ir taikant sėkmingą gydymą, ligos atkryčio rizika išlieka. Tačiau jei liga nustatoma anksti, išgyvenamumas yra geresnis. Riziką sumažina ir priklausomybė nuo ŽPV (sergantieji dažniau pasiekia geresnių rezultatų), taip pat – žmogaus atsisakymas rūkymo ir alkoholio.

Statistiškai didelė dalis sergančiųjų, kuriems taikytas gydymas dėl orofaringo vėžio, po penkerių metų vis dar yra gyvi.

Kasdienybė su liga

Atsisakykite tabako ir alkoholio.
Kilus įtarimui dėl ŽPV, svarbu pasitarti dėl paskiepijimo nuo kitų viruso variantų.
Nepabijokite kreiptis pagalbos – tiek gydymo, tiek reabilitacijos metu prieinama kalbos, rijimo ir mitybos terapija.
Laikykite reguliarų ryšį su gydytojais, kad jie galėtų stebėti jūsų sveikatą ir aptikti bet kokius pakitimus anksčiausiai.

Kada vėl apsilankyti pas gydytoją?

Po gydymo laikotarpio apsilankymai organizuojami kas 6–12 savaičių pirmaisiais metais, kas 3 mėnesius antraisiais metais, kas 3–4 mėnesius trečiaisiais metais, o vėliau – kas pusmetį.

Galimos skubios situacijos

Jei po operacijos atsiranda karščiavimas, paraudimas arba jautrumas žaizdos srityje ar išskyros iš jos – nedelsiant reikėtų kreiptis į medicinos įstaigą.

Kokius klausimus verta aptarti su gydytoju?

Kurioje vietoje tiksliai yra navikas ir ar jis neišplitęs?
Kokie bus atliekami tyrimai?
Kokia yra ligos stadija ir ką tai reiškia?
Kokie specialistai įtraukti į gydymo komandą?
Ar vėžys susijęs su ŽPV?
Kokius gyvenimo pokyčius reikėtų atlikti?
Koks gydymo planas ir kokios yra visos alternatyvos?
Kokia tikimybė pasveikti?
Kokie gali būti gydymo šalutiniai reiškiniai?
Kas bus toliau, jei liga pasikartos?

Ar orofaringo vėžys ir burnos vėžys yra tas pats?

Šios dvi vėžio formos yra skirtingos, nors abi priklauso galvos ir kaklo vėžiui. Burnos vėžys apima burnos ertmę, liežuvio pradžią, dantenas, pirmąją gomurio dalį ir burnos dugną. Orofaringo vėžys pasireiškia užpakalinėje liežuvio dalyje, tonzilėse, minkštajame gomuryje ir ryklės užpakalyje – tam tikro tipo gleivinės ląstelėse.