Pėdos daugeliui žmonių yra viena jautriausių kūno vietų, o kai kuriems – ir viena labiausiai kutenamų. Vieniems net lengvas prisilietimas prie padų, pavyzdžiui, atliekant pėdų priežiūrą, sukelia sunkiai pakeliamą diskomfortą. Kiti, vaikščiodami basomis lauke, vos pastebi žolės ar smėlio prisilietimą. Šis individualus jautrumas dažnai apibūdinamas kaip kutenimo reakcija – tai, kaip nervų sistema ir smegenys reaguoja į tam tikrą prisilietimą.
Turinys
Moksliniai duomenys rodo, kad kutenimas nėra vien „juokingas“ pojūtis: daliai žmonių jis sukelia juoką, kitiems – įtampą ar nemalonų jaudulį. Nors kūnas ir smegenys šį reiškinį tyrinėja seniai, galutinai nėra aišku, kokią biologinę prasmę turi tai, kad kai kurios vietos (tarp jų ir pėdos) yra taip jautriai „kutenamos“.
Kodėl pėdos dažnai būna kutenamos
Pėdose yra labai daug nervinių galūnėlių – apytikriai keli tūkstančiai, dažnai minimas skaičius apie 8 000. Jos perduoda informaciją apie prisilietimą, spaudimą, vibraciją ir skausmą. Daliai žmonių kai kurie receptoriai yra išsidėstę ypač arti odos paviršiaus, todėl net lengvas, netikėtas kontaktas gali būti suvokiamas kaip itin intensyvus dirgiklis.
Kitaip tariant, pėdų kutenimas dažnai susijęs su tuo, kad ši kūno sritis yra „tankiai“ inervuota (gausiai aprūpinta nervais) ir nuolat dalyvauja pusiausvyros bei judėjimo kontrolėje. Dėl to smegenys į signalus iš pėdų gali reaguoti ypač greitai.
Du skirtingi kutenimo tipai
Lengvas kutenimas (knismesis)
Medicinos praktikoje aprašomas toks kutenimas, kuris kyla nuo labai švelnių prisilietimų: lengvo braukimo pirštais, plunksnos ar panašaus dirgiklio. Šis pojūtis gali būti ir malonus, ir erzinantis – priklauso nuo žmogaus, situacijos bei nuotaikos.
Prie šio tipo priskiriamas ir tas „neramus“ kutenimas, kurį sukelia, pavyzdžiui, vabzdžio ropojimas per odą, smėlio grūdeliai ar bet kas, kas padus verčia dilgčioti ar niežėti.
Stiprus, juoką ir diskomfortą sukeliantis kutenimas (gargalesis)
Kitas tipas dažniausiai pažįstamas iš situacijų, kai kas nors intensyviai kutena pėdas, o žmogus nevalingai ima juoktis, trūkčioti, bandyti išsisukti, nors tuo pat metu jaučia nemalonumą. Tai labiau „audringas“ kutenimas, dažnai pasitaikantis vaikų žaidimuose.
Pagal dabartines medicinos žinias manoma, kad toks kutenimas galėjo formuotis kaip savotiška apsauginė reakcija – ypač kai dirginamos pažeidžiamos vietos, tokios kaip pėdos. Svarbu ir tai, kad smegenys šį stiprų kutenimą kai kada interpretuoja panašiai kaip skausminį dirgiklį.
Taip pat pastebima, kad žmogui praktiškai nepavyksta pačiam savęs pakutenti taip, jog kiltų intensyvi, „nekontroliuojama“ reakcija. Tai siejama su tuo, kad smegenys iš anksto prognozuoja savanoriškai atliekamą prisilietimą ir sumažina jo netikėtumo efektą.
Koks smegenų vaidmuo
Tiek lengvas, tiek stiprus kutenimas siejami su tam tikrų smegenų sričių aktyvacija, tarp jų – pagumburio (hipotalamo). Ši sritis dalyvauja reguliuojant emocines reakcijas ir organizmo atsaką į nemalonius ar skausmingus dirgiklius.
Jeigu pėdų kutenimas sukelia juoką, staigų trūkčiojimą ar ryškų diskomfortą, tai dažniausiai yra ne valingas pasirinkimas, o automatinė (nevalinga) nervų sistemos reakcija.
Kodėl vieni kutenami labiau nei kiti
Kutenimo reakcija tarp žmonių labai skiriasi. Vienų pėdos itin jautrios, kitų – beveik nereaguoja. Nors tiksli priežastis nėra galutinai nustatyta, neatmetama, kad įtakos gali turėti įgimti (genetiniai) skirtumai, nervų sistemos jautrumas, patirtis ir net kontekstas (pavyzdžiui, ar prisilietimas netikėtas, ar žmogus atsipalaidavęs).
Jeigu anksčiau pėdos buvo kutenamos, bet staiga tapo žymiai mažiau jautrios (arba jautrumas palaipsniui silpsta), kartais verta pagalvoti ir apie medicinines priežastis. Viena galimų – periferinė neuropatija, t. y. būklė, kai pažeidžiami periferiniai nervai ir blogėja dirgiklių perdavimas iš galūnių į smegenis.
Kai sumažėjęs kutenimas gali rodyti nervų pažeidimą
Periferinė neuropatija gali pasireikšti tirpimu, dilgčiojimu, deginimu arba skausmu, o taip pat sumažėjusiu gebėjimu jausti įprastus odos dirgiklius. Tokiu atveju žmogus gali mažiau reaguoti ir į prisilietimą, kuris anksčiau sukeldavo kutenimą.
Šią būklę gali lemti įvairios priežastys, pavyzdžiui:
- ilgalaikis nervų spaudimas,
- infekcijos,
- traumos,
- autoimuniniai sutrikimai,
- skydliaukės funkcijos sumažėjimas (hipotirozė),
- cukrinis diabetas.
Ar pėdų kutenimas susijęs su diabetu?
Diabetu sergantiems žmonėms periferinių nervų pažeidimas gali išsivystyti dėl ilgalaikių padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje poveikių. Tuomet kalbama apie diabetinę neuropatiją. Ji dažniau siejama su tirpimu, dilgčiojimu ar skausmu, o ne su „kutenimu“ kaip tokiu.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad dilgčiojimas, atsirandantis dėl nervų pažeidimo, kartais gali būti klaidingai palaikytas kutenimu. Vis dėlto pats gebėjimas aiškiai jausti prisilietimą prie padų dažniausiai rodo, kad ryškaus jutimo sumažėjimo nėra. Jei žmogus serga diabetu ir pastebi naujų, neįprastų pojūčių pėdose, protingiausia tai aptarti su gydytoju.
Santrauka
Pėdos yra itin jautri kūno sritis, todėl daliai žmonių jos lengvai kutenamos. Kutenimo reakcija nėra iki galo paaiškinta, tačiau siejama su automatiniais nervų sistemos procesais ir smegenų sritimis, dalyvaujančiomis emocijų bei reakcijų į nemalonius dirgiklius reguliavime.
Diabetas pats savaime „nesukelia kutenimo“, tačiau diabetinė neuropatija gali lemti dilgčiojimą ar jutimų pokyčius, kuriuos kartais žmonės painioja su kutenimu. Jei pėdų jautrumas ryškiai keičiasi ar atsiranda tirpimas, verta pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu.