Ailurofobija (katinų baimė): simptomai, priežastys ir gydymas

Ailurofobija – tai specifinė fobija, kai žmogus paniškai bijo kačių. Tokia baimė gali būti tokia stipri, jog žmogus stengiasi visiškai vengti vietų ar situacijų, kur gali sutikti katę. Dažnai bijantieji net vengia draugų, kurie turi kačių, arba atsisako eiti į svečius. Kai kuriems ši baimė gali smarkiai riboti kasdienį gyvenimą – net iki visiško užsidarymo namuose.

Kas yra ailurofobija?

Ailurofobijos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „ailouros“, reiškiančio katę. Šią fobiją galima sutikti ir kitais vardais, tokiais kaip aelurofobija, elurofobija, felinofobija, galeofobija ar gatofobija. Visos šios sąvokos apibūdina intensyvią, nepagrįstą baimę kačių akivaizdoje ar apie jas galvojant.

Kuo pasireiškia fobija?

Fobijos – tai nerimo sutrikimai, kai žmogaus baimė neatitinka realios grėsmės ir yra pernelyg stipri. Ailurofobija priskiriama specifinėms fobijoms, nes reakcija kyla dėl konkretaus dirgiklio – katės.

• Dažnas, didelis nerimas artėjant prie vietų, kur gali būti katės.
• Baimė pamatyti, girdėti ar net galvoti apie kates.
• Stiprus noras vengti situacijų ir vietų, susijusių su katėmis.

Kaip dažnai pasitaiko ailurofobija?

Baimė gyvūnams yra viena dažniausių specifinių fobijų – ją užgožia tik aukščio baimė. Apie 9 % suaugusiųjų ir iki 20 % paauglių bent kartą gyvenime patiria bent vieną specifinę fobiją. Tokie sutrikimai dvigubai dažnesni tarp moterų nei vyrų.

Ką bijo žmonės, sergantys ailurofobija?

Ailurofobija gali pasireikšti labai įvairiai – nuo baimės, kad katė užpuls, iki nenoro liesti kačių kailio ar net baimės, jog katės „užkerės“. Kai kas vengia net žiūrėti kačių vaizdus internete ar spaudoje. Kartais pakanka išgirsti kačių garsus per televizorių ar filmą, kad baimė paūmėtų.

Kas gali turėti didesnę riziką patirti ailurofobiją?

Kačių baimė dažniau išsivysto žmonėms, kurie jau turi kitų fobijų ar bendro nerimo sutrikimų. Taip pat rizika išauga, jei nustatytas panikos sutrikimas ar piktnaudžiavimas medžiagomis.

• Bendros gyvūnų baimės (zoofobija, agrizofobija).
• Nerimo ar panikos sutrikimai.
• Polinkis į kitokias fobijas.

Ailurofobijos priežastys

Ailurofobija retai išsivysto be pagrindo. Dažniausiai ją sukelia anksčiau patirta trauma, susijusi su katėmis – pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogų apkandžiojo ar išgąsdino katė. Įtakos gali turėti ir neigiamos istorijos, gautos iš aplinkos – seniau katės buvo laikomos blogio ar nelaimės simboliais, siejamos su raganomis.

Fobiją gali lemti ir paveldimumas: jei šeimoje yra nerimo arba fobijų atvejų, rizika didėja. Kartais įtaką daro ir artimųjų modeliavimas – jeigu žmogus mato, kaip kiti artimieji bijo kačių, gali perimti tą pačią baimę ir pats.

Kokie yra ailurofobijos trigeriai?

Šios fobijos simptomus gali sukelti bet kokia situacija ar vaizdas, susijęs su katėmis. Viskas – nuo kačių nuotraukų, garsų, vidaus ar lauko erdvių, kur galima sutikti katę, net filmų ir laidų – gali tapti baimės priežastimi. Kai kuriems užtenka tik pagalvoti apie kates, kad prasidėtų stiprus nerimas.

Ailurofobijos simptomai

Žmonėms, patiriantiems šią fobiją, simptomai gali būti emociniai ir fiziniai. Dažniausiai pasireiškiantis ženklas – intensyvi baimė ar nerimas, kai galvojama apie kates arba jos pamatomos.

Dažniausi emociniai simptomai

• Nuolatinės mintys, kaip išvengti kontaktų su katėmis.
• Stiprus nerimas, net išgirdus katės miauksėjimą ar murkimą.
• Baimė tam tikrų vietų (parko, gatvės, namų), kur tikėtina pamatyti kačių.

Fiziniai simptomai

• Galvos svaigimas.
• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas.
• Pernelyg gausus prakaitavimas.
• Širdies plakimo padažnėjimas, pasunkėjęs kvėpavimas.
• Panikos priepuoliai.
• Raumenų įsitempimas, drebulys.
• Stiprus siaubo ir grėsmės pojūtis.

Diagnozė ir įvertinimas

Jeigu baimė trukdo įprastam gyvenimui, dažniausiai rekomenduojama kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Psichologas ar psichiatras, susipažinęs su simptomais, gali nustatyti specifinės fobijos diagnozę.

• Simptomai pasireiškia kontaktuojant ar galvojant apie kates.
• Baimė sukelia norą vengti tam tikrų situacijų, riboja įprastą gyvenimą.
• Atsiranda stipri, staigi reakcija – noras bėgti ar slėptis pamačius katę.
• Baimės pojūtis trunka ne trumpiau kaip šešis mėnesius.

Gydymo galimybės

Pagrindinis ailurofobijos gydymas – palaipsnės ekspozicijos arba desensibilizacijos terapija. Šio metodo metu žmogus su terapeuto pagalba palaipsniui susiduria su trigeriais – pradedant nuotraukomis ar vaizdo įrašais, baigiant fiziniu artumu su kate. Prieš ekspoziciją žmonės išmokomi kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimų, kurie padeda mažinti nerimą.

• Peržiūrimos kačių nuotraukos, stebimi jų judesiai per ekraną.
• Praktikuojama laikyti žaislinę katę ar paliesti tikrą gyvūną, kol baimė mažėja.
• Baigiama tuo, kad žmogus gali trumpam pabūti šalia katės, apsuptas palaikymo ir supratimo.

Papildomai gali būti taikoma ir kognityvinė elgesio terapija (CBT), kurios metu mokomasi koreguoti reakcijas ir mintis apie baimę keliančius objektus. Kartais taikoma hipnoterapija – gilus atsipalaidavimas, padedantis geriau pažvelgti į baimės kilmę ar ją transformuoti.

Fizinę baimės išraišką galima kontroliuoti vaistais, pavyzdžiui, beta adrenoblokatoriais ar nerimą mažinančiais preparatais, ypač jei žmogus žino, kad atsidurs aplinkoje, kur gali būti kačių. Papildomai labai naudinga praktikuoti jogą bei meditaciją – šios veiklos padeda atsipalaiduoti bei lengviau suvaldyti stresą ar panikos priepuolius.

Galimos komplikacijos

Jeigu ailurofobija įgauna sunkią eigą, ji gali gana stipriai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę – sumažinti socialinį aktyvumą, apriboti laisvalaikį. Kai kuriems pacientams stiprus nerimas gali sukelti panikos priepuolius – jie pasireiškia krūtinės skausmais, dažnu širdies plakimu, net kvepavimo sutrikimais. Ilgainiui tai gali išsivystyti į panikos sutrikimą, kuriam dažnai tenka taikyti ilgalaikį gydymą nuo nerimo.

Ką daryti, jei įtariate ailurofobiją?

• Kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą, jei pasireiškia stiprūs panikos priepuoliai ar nuolatinis nerimas, trukdantis miegoti bei atlikti kasdienes veiklas.
• Priklausomai nuo situacijos, verta klausti gydytojo: kiek laiko truks gydymas, kokia šio sutrikimo kilmė ar kokie būdai būtų efektyviausi asmeniškai jums.

Karolina Skrebė

Sveikatos ir gyvenimo būdo ekspertė, specializuojanti įvairiose srityse nuo mitybos ir sporto iki psichologijos ir odontologijos. Ji dalijasi straipsniais apie sveiką maistą, sporto programas, ligų prevenciją bei gydymo būdus. Karolina taip pat analizuoja psichologinius aspektus, tokius kaip streso valdymas ar emocinė gerovė, bei pateikia mokslu grįstus patarimus. Jos tikslas – padėti skaitytojams gyventi sveikiau, laimingiau ir sąmoningiau.