Storosios žarnos vėžys : priežastys, simptomai ir gydymas

Storosios žarnos vėžys (kolorektalinis vėžys) prasideda storojoje žarnoje – ilgoje vamzdinėje struktūroje, kuri padeda perkelti suvirškintą maistą į tiesiąją žarną ir iš organizmo. Šis vėžys vystosi iš polipų (auglių), kurie atsiranda storosios žarnos vidiniame sluoksnyje. Gydytojai turi patikros testus, kurie aptinka priešvėžinius polipus, kol jie dar nėra tapę piktybiniais navikais. Jei storosios žarnos vėžys neaptinkamas ir negydomas, jis gali plisti į kitas kūno vietas. Dėl patikros testų, ankstyvo gydymo ir naujų gydymo būdų, mažiau žmonių miršta nuo storosios žarnos vėžio.

Kaip kolorektalinis vėžys veikia žmones?

Storosios žarnos siena sudaryta iš gleivinės, audinių ir raumenų sluoksnių. Storosios žarnos vėžys prasideda gleivinėje, vidiniame žarnos sluoksnyje. Šis sluoksnis yra sudarytas iš ląstelių, kurios gamina ir išskiria gleives bei kitus skysčius. Jei šios ląstelės mutuoja arba pasikeičia, jos gali suformuoti polipą. Laikui bėgant, storosios žarnos polipai gali tapti piktybiniais. Paprastai reikia apie 10 metų, kad polipas virstų vėžiu. Jei vėžys nėra aptiktas ar gydomas, jis gali plisti per audinio, raumenų ir išorinį žarnos sluoksnį. Storosios žarnos vėžys taip pat gali plisti į kitas kūno dalis per limfmazgius arba kraujagysles.

Kam gresia storosios žarnos vėžys?

Storosios žarnos vėžys yra trečias pagal dažnumą diagnozuojamas vėžys JAV. Pasak JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC), vyrams yra šiek tiek didesnė tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu nei moterims. Storosios žarnos vėžys dažniau paveikia juodaodžius žmones nei kitų etninių grupių atstovus. Storosios žarnos vėžys dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 50 metų žmonėms. Tačiau per pastaruosius 15 metų sergamumas šia liga tarp 20-49 metų žmonių kasmet padidėjo maždaug 1,5%. Mokslininkai nėra tikri, kodėl taip nutinka.

Kokie yra storosios žarnos vėžio simptomai?

Storosios žarnos vėžys gali vystytis be jokių simptomų. Jei pasireiškia simptomai, jie gali būti panašūs į mažiau rimtų būklių požymius. Dažni storosios žarnos vėžio simptomai apima:

Kraujas išmatose ar ant jų: Jei pastebite kraują tualete po tuštinimosi ar nuvalymo, arba jei išmatos atrodo tamsios ar ryškiai raudonos, pasikalbėkite su sveikatos priežiūros specialistu. Nors kraujas išmatose nebūtinai reiškia storosios žarnos vėžį (jis gali atsirasti dėl hemorojaus, analinių plyšių ar net suvalgius burokėlių), visada geriau pasikonsultuoti su gydytoju, jei pastebite kraujo.
Nuolatiniai pokyčiai tuštinimosi įpročiuose: Jei ilgai tęsiasi vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, arba jei jaučiatės tarsi nevisiškai išsituštinote, pasikalbėkite su gydytoju.
Pilvo skausmas: Jei jaučiate pilvo skausmą be aiškios priežasties, kuris nepraeina arba yra intensyvus, pasikalbėkite su gydytoju. Pilvo skausmas gali būti daugelio būklių požymis, todėl svarbu kreiptis į specialistą, jei skausmas yra dažnas ar neįprastas.
Pilvo pūtimas: Kaip ir pilvo skausmas, daugelis priežasčių gali sukelti pilvo pūtimą. Jei pilvo pūtimas trunka ilgiau nei savaitę, stiprėja arba pasireiškia kiti simptomai, tokie kaip vėmimas ar kraujas išmatose, kreipkitės į gydytoją.
Neaiškus svorio kritimas: Jei pastebite, kad prarandate svorį nesistengdami, tai gali būti rimtas ženklas.
Vėmimas: Jei kartojasi vėmimas be aiškios priežasties arba jei per 24 valandas daug vėmėte, pasikalbėkite su gydytoju.
Nuovargis ir dusulys: Šie simptomai gali būti anemijos požymiai, o anemija gali būti storosios žarnos vėžio simptomas.

Šie simptomai gali būti susiję su kitomis sveikatos problemomis, tačiau svarbu kuo greičiau pasikonsultuoti su gydytoju, kad būtų atlikti reikalingi tyrimai ir atmesti ar patvirtinti rimtesnės būklės galimybės.

Kas sukelia storosios žarnos vėžį?

Kaip ir visų vėžio rūšių atveju, storosios žarnos vėžys atsiranda, kai ląstelės pradeda nekontroliuojamai augti ir dalintis. Normaliai kūno ląstelės nuolat auga, dalijasi ir miršta, kad organizmas būtų sveikas ir veiktų tinkamai. Sergant storosios žarnos vėžiu, ląstelės, kurios iškloja storąją žarną ir tiesiąją žarną, toliau auga ir dalijasi net tada, kai turėtų mirti. Šios vėžinės ląstelės gali išsivystyti iš polipų, atsiradusių storosios žarnos gleivinėje. Mokslininkai nėra tikri, kodėl kai kuriems žmonėms išsivysto priešvėžiniai polipai, kurie vėliau tampa storosios žarnos vėžiu. Tačiau jie žino, kad tam tikri rizikos veiksniai padidina tikimybę išsivystyti priešvėžiniams polipams ir storosios žarnos vėžiui. Šie rizikos veiksniai apima tam tikras medicinines ir paveldimas būkles bei gyvenimo būdo pasirinkimus. Turėjimas vieno ar daugiau rizikos veiksnių nereiškia, kad būtinai susirgsite storosios žarnos vėžiu, tačiau tai padidina riziką. Supratimas apie rizikos veiksnius gali padėti nuspręsti, ar verta pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu dėl storosios žarnos vėžio rizikos.

Gyvenimo būdo pasirinkimai, kurie didina storosios žarnos vėžio riziką

Rūkymas: Tabako produktų, įskaitant kramtomąjį tabaką ir elektronines cigaretes, vartojimas padidina storosios žarnos vėžio riziką.
Per didelis alkoholio vartojimas: Vyrams rekomenduojama riboti alkoholio vartojimą iki dviejų porcijų per dieną, o moterims – iki vienos porcijos per dieną. Net ir nedidelis alkoholio vartojimas gali padidinti vėžio riziką.
Nutukimas: Riebus ir daug kalorijų turintis maistas gali paveikti jūsų kūno svorį ir padidinti storosios žarnos vėžio riziką.
Dieta, kurioje gausu raudonos ir perdirbtos mėsos: Perdirbta mėsa apima šoninės, dešrelių ir dešrainių gaminius. Sveikatos priežiūros specialistai rekomenduoja riboti raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimą iki dviejų porcijų per savaitę.
Fizinio aktyvumo stoka: Bet kokia fizinė veikla gali sumažinti storosios žarnos vėžio riziką.

Šie gyvenimo būdo veiksniai gali turėti įtakos storosios žarnos vėžio atsiradimui, todėl svarbu atkreipti dėmesį į mitybą, fizinį aktyvumą ir kitus sveikatos įpročius, kad sumažintumėte riziką susirgti šia liga.

Medicininės būklės, didinančios storosios žarnos vėžio riziką

Uždegiminės žarnyno ligos:

Žmonės, sergantys lėtinėmis storosios žarnos uždegiminėmis ligomis, tokiomis kaip lėtinis opinis kolitas ar Krono kolitas, turi padidėjusią riziką susirgti storosios žarnos vėžiu. Rizika didėja, jei uždegiminė žarnyno liga trunka ilgiau nei septynerius metus ir paveikia didelę storosios žarnos dalį.

Paveldimos būklės:

Tam tikros paveldimos būklės, tokios kaip Linčo sindromas ir šeiminė adenomatozinė polipozė, gali padidinti storosios žarnos vėžio riziką. Storosios žarnos vėžys gali išsivystyti, jei paveldite geną, kuris sukelia vėžį.

Šeimos storosios žarnos ir kitų rūšių vėžio istorija:

Jei artimas šeimos narys turi storosios žarnos vėžį, padidėja jūsų rizika susirgti šia liga. Artimi šeimos nariai apima jūsų biologinius tėvus, brolius ir seseris bei vaikus. Rizika gali būti didesnė, jei bet kuris šeimos narys susirgo storosios žarnos vėžiu iki 45 metų.

Šeimos polipų istorija:

Jei jūsų tėvas, brolis, sesuo ar vaikas turi pažengusį polipą, jums gali padidėti rizika susirgti storosios žarnos vėžiu. Pažengusiu polipu laikomas didesnis polipas arba polipas, kurio ląstelių pakitimai rodo galimą piktybinį procesą, matomą mikroskopo pagalba.

Daugybė polipų:

Žmonės, turintys daug storosios žarnos polipų, įskaitant adenomatozinius, dantytus polipus ar kitus tipų polipus, dažnai turi didesnę riziką susirgti polipais ir storosios žarnos vėžiu. Polipų dauginimosi tendencija gali būti paveldima. Šie medicininiai veiksniai didina storosios žarnos vėžio riziką, todėl svarbu atkreipti dėmesį į savo sveikatos istoriją ir pasikonsultuoti su gydytoju dėl reguliarios patikros, jei priklausote didesnės rizikos grupei.

Kaip gydytojai diagnozuoja storosios žarnos vėžį?

Storosios žarnos vėžio diagnozavimui naudojami keli testai. Šie tyrimai apima:

Pilną kraujo tyrimą (CBC).
Išsamų metabolinį tyrimą (CMP).
Karcinoembrioninio antigeno (CEA) tyrimą: vėžio ir normalios ląstelės išskiria CEA į kraujotaką. Aukšti CEA lygiai gali būti storosios žarnos vėžio požymis.
Rentgeno tyrimus.
Kompiuterinę tomografiją (KT).
Magnetinio rezonanso tomografiją (MRT).
Pozitronų emisijos tomografiją (PET).
Ultragarsą.
Biopsiją.

Kuo skiriasi patikros testas nuo diagnostinio testo?

Vėžio patikros testas tikrina, ar nėra vėžio požymių, kai dar nejaučiate jokių simptomų. Jei patikros testas parodo anomalijas, gydytojas gali rekomenduoti papildomus tyrimus.

Dažniausi storosios žarnos vėžio patikros testai

Kolonoskopija: Dažniausias storosios žarnos vėžio patikros testas.
Fekalinis imunocheminis tyrimas (FIT): Šis tyrimas aptinka paslėptą kraują išmatose. Gydytojai patikrina išmatų mėginius, ar juose nėra kraujo.
Guaiako pagrindu atliekamas slaptas išmatų kraujo tyrimas (gFOBT): Panašiai kaip FIT, šis tyrimas ieško kraujo išmatose, kuris gali būti nematomas plika akimi.
Fekalinis DNR tyrimas: Šis tyrimas tikrina genetines mutacijas ir kraujo produktus išmatose.
Lanksti sigmoidoskopija: Gydytojai naudoja lankstų vamzdelį, vadinamą sigmoidoskopu, norėdami pamatyti apatinę storosios žarnos ir tiesiosios žarnos dalis.
Virtualioji kolonoskopija: Rentgeno tyrimas, ieškantis polipų, navikų ar opų storosios žarnos ir tiesiosios žarnos srityse.

Kaip gydytojai nustato storosios žarnos vėžio stadiją?

Gydytojai naudoja TNM vėžio stadijų sistemą, sukurtą Amerikos Jungtinio vėžio komiteto (AJCC), kad nustatytų storosios žarnos vėžio stadiją. Yra penkios storosios žarnos vėžio stadijos. Kiekvienoje stadijoje gali būti trys porūšiai, išskyrus 0 stadiją:

0 stadija: Ši stadija vadinama karcinoma in situ. Tai reiškia, kad nenormalios arba priešvėžinės ląstelės randamos gleivinėje, vidiniame storosios žarnos sluoksnyje.
I stadija: Vėžys išplito į žarnyno sienelę, tačiau nepasiekė raumenų sluoksnio ar limfmazgių.
II stadija: Vėžys prasiskverbė gilyn į žarnyno sienelę, bet nepasiekė limfmazgių. Yra trys II stadijos tipai:
- IIA: Vėžys išplito į didžiąją dalį žarnyno sienelės, bet nepasiekė išorinio sluoksnio.
- IIB: Vėžys prasiskverbė į išorinį storosios žarnos sluoksnį arba per jį.
- IIC: Vėžys išplito į netoliese esantį organą.
III stadija: Vėžys pasiekė limfmazgius. Yra trys III stadijos porūšiai:
- IIIA: Vėžys yra pirmajame ar antrajame žarnyno sienelės sluoksnyje ir išplito į vieną-keturis limfmazgius.
- IIIB: Vėžys paveikė daugiau žarnyno sienelės sluoksnių, bet paveikė tik vieną-tris limfmazgius. Taip pat ši stadija apima mažiau paveiktus žarnyno sluoksnius, tačiau išplito į keturis ar daugiau limfmazgių.
- IIIC: Vėžys yra išoriniame arba kitame išoriniame žarnyno sluoksnyje ir keturiuose ar daugiau limfmazgių. Taip pat ši stadija apima vėžio plitimą į netoliese esantį organą ir vieną ar daugiau limfmazgių.
IV stadija: Vėžys išplito (metastazavo) į kitas kūno vietas, pavyzdžiui, kepenis, plaučius ar kiaušides:
- IVA: Vėžys išplito į vieną organą ar tolimus limfmazgius.
- IVB: Vėžys išplito į daugiau nei vieną organą ir daugiau limfmazgių.
- IVC: Vėžys paveikia tolimus organus, limfmazgius ir pilvo audinius.

Ši stadijų sistema padeda gydytojams tiksliai nustatyti, kokio gydymo reikia pacientui.

Kaip gydytojai gydo storosios žarnos vėžį?

Chirurgija yra dažniausiai naudojamas storosios žarnos vėžio gydymo būdas. Yra keletas skirtingų operacijų ir procedūrų, skirtų šiai ligai gydyti:

Polipektomija: Ši operacija pašalina vėžinius polipus.
Dalinis kolektomija: Taip pat vadinama storosios žarnos rezekcija. Chirurgai pašalina dalį storosios žarnos, kurioje yra navikas, ir dalį sveikų aplinkinių audinių. Sveikos storosios žarnos dalys vėl sujungiamos procedūros, vadinamos anastomoze, metu.
Chirurginė rezekcija su kolostomija: Kaip ir kolektomijos metu, chirurgai pašalina storosios žarnos dalį, kurioje yra navikas. Tačiau šios operacijos metu neįmanoma sujungti sveikų storosios žarnos dalių, todėl atliekama kolostomija. Kolostomijos metu žarnynas prijungiamas prie angos pilvo sienelėje, kad išmatos būtų renkamos maišelyje.
Radiofrequencinė abliacija: Ši procedūra naudoja šilumą vėžinėms ląstelėms sunaikinti.

Gydytojai taip pat gali derinti chirurgiją su adjuvantine terapija – tai gydymas prieš arba po operacijos. Be to, šie gydymo būdai gali būti naudojami, jei vėžys išplito arba atsinaujino. Gydymo galimybės apima:

Chemoterapiją: Naudojamos chemoterapijos vaistai, kurie mažina navikus ir palengvina storosios žarnos vėžio simptomus.
Tikslinę terapiją: Šis gydymo būdas nukreipiamas į genus, baltymus ir audinius, kurie padeda vėžio ląstelėms augti ir daugintis. Gydytojai dažnai naudoja tam tikrą tikslinės terapijos rūšį, vadinamą monokloninių antikūnų terapija. Šios terapijos metu laboratorijoje sukurtos antikūnų molekulės prisijungia prie specifinių vėžinių ląstelių ar kitų ląstelių, kurios padeda vėžio ląstelėms augti, ir jas sunaikina.

Šių gydymo metodų derinimas padeda kovoti su vėžiu, priklausomai nuo jo stadijos ir plitimo.

Ar galima išvengti storosios žarnos vėžio?

Nors visiškai išvengti storosios žarnos vėžio gali nepavykti, galite sumažinti jo išsivystymo riziką valdyti rizikos veiksnius:

Venkite tabako: Jei rūkote ir norite mesti, pasitarkite su gydytoju dėl rūkymo nutraukimo programų.
Saikingai vartokite alkoholinius gėrimus: Ribokite alkoholio kiekį, kad sumažintumėte vėžio riziką.
Išlaikykite sveiką kūno svorį: Nutukimas yra vienas iš storosios žarnos vėžio rizikos veiksnių.
Laikykitės sveikos mitybos: Į savo mitybą įtraukite vaisius ir daržoves, sumažinkite raudonos mėsos, perdirbtų maisto produktų bei riebalų ir kalorijų gausių maisto produktų kiekį. Kavos gėrimas gali padėti sumažinti storosios žarnos vėžio riziką.
Sekite savo šeimos medicinos istoriją: Storosios žarnos vėžys gali būti paveldimas. Informuokite savo gydytoją, jei jūsų biologiniai tėvai, broliai, seserys ar vaikai turi storosios žarnos vėžį arba pažengusį polipą, arba jei šeimoje yra vėžio atvejų iki 45 metų.
Laikykitės storosios žarnos vėžio patikros gairių: Pasitarkite su gydytoju, kada turėtumėte atlikti storosios žarnos vėžio patikrą. Jei sergate lėtine dirgliosios žarnos liga arba turite storosios žarnos vėžio šeimos istoriją, gydytojas gali rekomenduoti pradėti patikrą anksčiau nei 45 metų.