Chromofobija (spalvų baimė): simptomai, priežastys ir gydymas

Chromofobija – tai neįprastai stipri kai kurių spalvų baimė, kuri gali smarkiai paveikti žmogaus kasdienį gyvenimą. Vieniems ši baimė siejasi tik su viena ar keliomis konkrečiomis spalvomis, kitiems neigiamos reakcijos kyla beveik visoms spalvoms arba tik ryškių atspalvių matymui.

Kas yra chromofobija?

Žmonės, kenčiantys nuo chromofobijos, patiria stiprų nerimą ar diskomfortą vos pamatę spalvą, kuri juos gąsdina. Tokie išgyvenimai gali pasireikšti dusuliu, gausiu prakaitavimu, drebuliu ar net panikos priepuoliu. Kai kurie asmenys stengiasi vengti viešų vietų ar kontakto su žmonėmis, kad tik nesusidurtų su baimę keliančiomis spalvomis. Tai gali paveikti santykius, darbą ir bendrą gyvenimo kokybę. Pagalba egzistuoja – psichoterapija ir vaistai padeda suvaldyti šią būklę.

Fobijų esmė

Fobijos yra nerimo sutrikimų rūšis, kai žmogus ima bijoti situacijų ar objektų, kurie iš tiesų nekelia realaus pavojaus. Patiriamo nerimo mastas paprastai būna neadekvatus aplinkybėms, todėl žmogus ima elgtis neįprastai – vengia susidurti su baimę keliančiais stimulu.

Chromofobija priskiriama specifinėms fobijoms. Tokios baimės pasižymi dideliu intensyvumu, o jų turintys asmenys linkę nuolat išvengti su fobija susijusių dirgiklių ar situacijų.

Kiek dažnai pasitaiko chromofobija?

Tikslių duomenų apie chromofobijos paplitimą nėra, nes dalis žmonių apie šią baimę niekam nepasako arba net patys nesuvokia jos turį. Visgi manoma, kad apie dešimtadalį suaugusiųjų gyvenime patiria tam tikro rūšies fobiją, o paauglių tarpe šios baimės pasitaiko dar dažniau.

Kokių spalvų dažniausiai bijoma?

Nors kai kurie žmonės baiminasi daugumos spalvų, dažniausiai dominuoja viena ar dvi ryškesnės baimės. Yra netgi konkrečių spalvų fobijų pavadinimai:

• Chrysophobija – oranžinės arba auksinės spalvos baimė
• Cyanofobija – mėlynos spalvos baimė
• Kastanofobija – rudos spalvos baimė
• Leukofobija – baltos spalvos baimė
• Prasinofobija – žalios spalvos baimė
• Rhodofobija – rožinės spalvos baimė
• Melanofobija – juodos spalvos baimė
• Xantofobija – geltonos spalvos baimė

Kas labiau linkę į chromofobiją?

Turėti chromofobiją labiau tikėtina tiems, kurie susiduria su kitomis psichikos sveikatos problemomis arba turi tam tikrų neurologinių ypatumų. Riziką didina:

• Autizmo spektro ar jutimo apdorojimo sutrikimai
• Nerimo sutrikimai, tokie kaip generalizuotas nerimo sutrikimas
• Panikos sutrikimas ar panikos priepuolių istorija
• Nuotaikos sutrikimai, dėpresija
• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
• Kitos fobijos
• Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų

Kaip susiformuoja chromofobija?

Tiksliai nenustatyta, kodėl atsiranda stipri spalvų baimė. Kaip ir kitos specifinės fobijos, dažnai ji kyla dėl šeimos polinkio ir gyvenimo patirčių dermės. Jeigu artimieji turi fobijų ar nuotaikos sutrikimų, rizika didėja ir kitoms šeimos narių kartoms.

Kai kada chromofobija išsivysto po trauminių įvykių, kurie susiję su tam tikra spalva. Patirtas stiprus stresas įsirėžia į atmintį ir susisieja su matyta spalva, tad ateityje ta spalva vis žadina blogus prisiminimus ir emocijas, o baimė stiprėja.

Žmonės, turintys autizmo spektro ar jutimo apdorojimo sunkumų, kartais gali nemėgti tam tikrų spalvų, tačiau ši reakcija ne visuomet tampa tikra chromofobija. Jie gali teikti pirmenybę vieniems atspalviams ir stipriai vengti kitų dėl jutiminio diskomforto.

Chromofobijos simptomai

Spalvų baimė gali pasireikšti lengvu nerimu arba net visišku panikos priepuoliu. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems būdingi šie požymiai:

• Šaltkrėtis
• Galvos svaigimas, silpnumas
• Padidėjęs prakaitavimas
• Širdies plakimo padažnėjimas
• Pykinimas
• Dusulys
• Drebėjimas
• Pilvo diskomfortas arba virškinimo sutrikimai

Žmonės, kuriuos chromofobija paveikia stipriai, gali pradėti vengti išeiti iš namų, bijodami sutikti spalvą, kurios vengia. Ilgainiui tai gali peraugti į agorafobiją – baimę situacijų, kuriose būtų sunku pabėgti, todėl žmogus vis rečiau išeina į viešumą.

Kaip nustatoma chromofobija?

Diagnozuojant chromofobiją, vertinama žmogaus psichinė sveikata ir detaliai aptariami patiriami simptomai, jų pradžia bei sukeliančios situacijos. Dažnai rekomenduojami pokalbiai su profesionaliu psichikos sveikatos specialistu – ypač jei yra kitų fobijų, nuotaikos ar nerimo sutrikimų atvejų šeimoje.

Chromofobijos arba kitos specifinės fobijos diagnozė paprastai nustatoma tuomet, kai stiprus nerimas ar panikos priepuoliai trunka šešis mėnesius ar ilgiau, žmogus daro viską, kad išvengtų fobiją sukeliančių veiksnių, o gyvensena ir ryšiai su aplinkiniais nukenčia žymiai.

Kaip gydoma chromofobija?

Pilnai įveikti baimę gali būti sunku, tačiau įvairūs gydymo būdai padeda suvaldyti chromofobijos simptomus ir sumažinti jų įtaką kasdienybei:

• Kognityvinė elgesio terapija – padeda keisti požiūrį į spalvų baimę ir išmokti kontroliuoti reakcijas
• Ekspozicijos terapija – laipsniškai siūloma susidurti su baugiančiomis spalvomis, taip palaipsniui mažinant baimę
• Hipnoterapija – leidžia kitais būdais pažvelgti į savo baimes, kai žmogus yra atsipalaidavęs
• Psichoterapija – pokalbiai su specialistais stiprina gebėjimą tvarkytis su emocijomis
• Vaistai – kai kuriais atvejais gali būti skiriami nerimo ar depresijos simptomams mažinti bei panikos priepuoliams kontroliuoti
• Atsipalaidavimo pratimai, kvėpavimo technikos ir meditacija – padeda nuraminti nervinę sistemą bei suvaldyti nerimą, naudingi ir sąmoningumo ugdymo pratimai, joga

Galimos pasekmės

Užsitęsusi arba stipri chromofobija gali visiškai išbalansuoti žmogaus gyvenimą. Siekdami išvengti spalvų, žmonės gali pradėti vengti kasdienių veiklų, atsiriboti nuo artimųjų bei draugų, prarasti darbą ar socialinius ryšius. Visa tai didina izoliaciją, gali sukelti gilią depresiją ir pabloginti psichinę sveikatą.

Gyvenimo perspektyvos su chromofobija

Tinkamas gydymas ir palaikymas padeda sumažinti chromofobijos simptomus ir išmokti su ja gyventi. Kai kuriais atvejais reikalinga nuolatinė terapinė pagalba.

Kada verta kreiptis į specialistus?

Jeigu jūs ar jūsų vaikas patiria itin stiprią baimę ar diskomfortą pamačius tam tikras spalvas, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Konsultacija ypač svarbi, jei nerimo ar panikos simptomai trukdo dirbti, bendrauti ar mėgautis kasdienybe.

Vaikų amžiuje įvairios baimės – gana dažnas reiškinys, tačiau augant jos paprastai praeina. Vis dėlto, jei vaiko spalvų baimė ilgai neišnyksta ir trukdo jam gyventi, verta kreiptis į pediatrą ar psichologą.

Klausimai, kuriuos galite užduoti gydytojui

• Kokios galėtų būti chromofobijos atsiradimo priežastys?
• Koks gydymo būdas man ar mano vaikui būtų tinkamiausias?
• Ar jūs turite patirties taikant kognityvinę elgesio terapiją ar ekspozicijos metodus?
• Kaip sužinoti, ar pakaks trumpalaikės pagalbos, ar reikės ilgesnės terapijos?
• Ar turint specifinę fobiją didėja kitų nerimo sutrikimų rizika?

Karolina Skrebė

Sveikatos ir gyvenimo būdo ekspertė, specializuojanti įvairiose srityse nuo mitybos ir sporto iki psichologijos ir odontologijos. Ji dalijasi straipsniais apie sveiką maistą, sporto programas, ligų prevenciją bei gydymo būdus. Karolina taip pat analizuoja psichologinius aspektus, tokius kaip streso valdymas ar emocinė gerovė, bei pateikia mokslu grįstus patarimus. Jos tikslas – padėti skaitytojams gyventi sveikiau, laimingiau ir sąmoningiau.