Diferencijacijos sindromas yra reta, bet pavojinga būklė, kuri pasireiškia gydant tam tikras ūmios leukemijos formas – ūminę promielocitinę (APL) ir ūminę mieloidinę (AML) leukemiją. Šią reakciją gali išprovokuoti specifiniai vaistai, skirti vėžio ląstelių brandinimui, ir ją svarbu atpažinti kuo greičiau, kad būtų išvengta rimtų gyvybei pavojingų komplikacijų.
Kas sukelia diferencijacijos sindromą?
Mokslininkai tiksliai nežino, kodėl tik kai kuriems žmonėms, gydomiems nuo leukemijos, išsivysto ši būklė. Manoma, kad gydymo metu vėžinės kraujo ląstelės ima labai aktyviai išskirti įvairias imuninės sistemos medžiagas – citokinus. Tai lemia stiprų uždegimą, galintį sukelti įvairius simptomus – nuo lengvų iki pavojingų gyvybei.
Kokie vaistai gali paskatinti sindromo atsiradimą?
Sindromas dažniausiai pasireiškia vartojant vadinamuosius diferencijacijos agentus, naudojamus gydant ūminę promielocitinę leukemiją. Šie agentai skatina vėžines ląsteles bręsti ir virsti normaliomis baltosiomis kraujo kūneliais. Jų poveikis gali būti itin veiksmingas gydant APL, todėl įprasta chemoterapija šiai ligai taikoma rečiau.
- Visų trans-retino rūgštis (tretinoinas, ATRA) – vitamino A derivatas.
- Arseno trioksidas (ATO).
Kai kuriems pacientams, ypač sergantiems AML, gydymui skiriami izocitratdehidrogenazės (IDH) inhibitoriai, tokie kaip ivosidenibas ar enasidenibas, taip pat rečiau FLT3 inhibitoriai (midostaurinas, giliteritinibas) – visi šie vaistai taip pat gali sukelti diferencijacijos sindromą.
Kam dažniau pasireiškia diferencijacijos sindromas?
Nors daugelio APL sergančių žmonių baltųjų kraujo kūnelių (BKK) kiekis yra mažas, labiau rizikuoja tie, kurių BKK didesnis. Esant šiai rizikai gydytojai profilaktiškai skiria prednizoloną ar deksametazoną, kad sumažintų sindromo tikimybę.
Izocitratdehidrogenazės inhibitoriais gali būti gydomi tie asmenys, kuriems:
- Leukemija kartojasi ar sunkiai pasiduoda gydymui,
- kraujyje randamas IDH1 arba IDH2 geno pokytis,
- nėra galimybių taikyti standartinės chemoterapijos.
Diferencijacijos sindromo paplitimas
Ūminė mieloidinė leukemija (AML) sudaro tik apie 1% visų vėžio atvejų, tačiau tarp suaugusiųjų tai yra viena dažniausių leukemijos formų. Ūminės promielocitinės leukemijos diagnozuojama maždaug 1 asmeniui iš 250 000.
- ATRA ir ATO vartojusiems APL pacientams sindromas išsivysto kiekvienam ketvirtam (iki 25%).
- AML pacientams, vartojantiems IDH inhibitorius, sindromas išsivysto 14–19% atvejų.
Diferencijacijos sindromo simptomai
Simptomai gali pasireikšti per 1–2 savaites nuo gydymo pradžios ATRA ar arseno triosidu. Jei gydoma IDH inhibitoriais dėl AML, požymiai gali pasirodyti per kelias dienas ar net kelis mėnesius nuo gydymo pradžios.
- Kosulys
- Skysčių kaupimasis šalia širdies ar plaučių (pleuros išsiliejimas)
- Inkstų funkcijos nepakankamumas
- Sumažėjęs kraujospūdis
- Mažesnė deguonies koncentracija kraujyje
- Dusulys
- Tinimai (rankų, kojų, kaklo)
- Nepaaiškinamas karščiavimas
- Staigus svorio padidėjimas
Šie simptomai signalizuoja apie imuninės sistemos ir kraujotakos pokyčius, kurie, laiku nepastebėjus, gali komplikuotis.
Galimos komplikacijos
- Širdies veiklos nepakankamumas
- Inkstų funkcijos nepakankamumas
- Plaučių funkcijos sutrikimai
- Kraujavimas iš plaučių
- Plaučių uždegimas
- Sepsis
Kiekvienu atveju iškilus simptomams svarbu nedelsti ir kreiptis į medikus. APL gydymo metu pacientai dažnai stebimi stacionare, kol sumažėja sindromo pavojus.
Diferencijacijos sindromo nustatymas
Diferencijacijos sindromą diagnozuoti sunku, nes jo simptomai būdingi ir kitoms būklėms, kurios gali atsirasti gydant leukemiją. Esant sunkesniems atvejams, gydytojai neretai pradeda gydyti tuoj pat, vos įtarius sindromą, dar nelaukdami išsamių tyrimų rezultatų.
Galimi tyrimai:
- Bendrasis kraujo tyrimas (BKT)
- Krūtinės ląstos rentgenograma
- Echokardioskopija
- Krūtinės kompiuterinė tomografija (KT)
- Bronchoskopija
- Papildomi kraujo tyrimai
Gydymas ir prognozė
Laiku pradėjus gydymą, dauguma ūmine promielocitine leukemija sergančių žmonių visiškai pasveiksta nuo diferencijacijos sindromo. Pati ši leukemijos forma yra laikoma itin gerai pagydoma.
Gydymui dažniausiai skiriami kortikosteroidai, pavyzdžiui, deksametazonas. Jei simptomai sunkūs, gali tekti laikinai nutraukti onkologinius vaistus. Dauguma pacientų stebimi ir gydomi ligoninėje tol, kol sindromo rizika sumažėja. Jei gydotės ambulatoriškai, jums gali būti pasiūlyta trumpam pagulėti į ligoninę stebėjimui bei gydymui.
Kaip sumažinti riziką?
Jokių patikimų būdų išvengti šio sindromo nėra. Vartojant chemoterapinius ar kitus vėžio gydymui skirtus vaistus labai svarbu stebėti savo savijautą ir apie bet kokius naujus ar neįprastus simptomus pranešti gydytojui. Svarbu žinoti pagrindinius šios būklės požymius ir reaguoti nedelsti.
Diferencijacijos sindromo perspektyvos
Bendra prognozė paprastai yra gera, jei sindromas atpažįstamas ir gydomas laiku. Dažniausiai prieš tęsiant ar netgi tęsiant priešvėžinį gydymą kartu naudojami steroidai, taip užkertant kelią pavojingoms komplikacijoms. Gydytojas visuomet aptaria tinkamiausias gydymo galimybes individualiai.
Kada būtina medikų pagalba?
Kreipkitės į gydytoją pastebėję bet kokius įtartinus simptomus gydantis nuo leukemijos. Nors kartais būna sunku tiksliai nustatyti, ar pojūčius sukelia konkrečiai diferencijacijos sindromas, ar kita būklė, nedelsta imtis veiksmų gali apsaugoti nuo sunkių pasekmių ir palengvinti tolimesnį gydymą.