Gastropatija – tai terminas, apibūdinantis įvairius skrandžio gleivinės pažeidimus. Dažniausiai šiuo žodžiu apibūdinami atvejai, kai kažkas ardo ar pažeidžia apsauginį skrandžio sluoksnį, dėl ko šis tampa jautrus rūgštims ir kitoms virškinimo medžiagoms. Nors gastropatija apima platų susirgimų spektrą, ši sąvoka neretai vartojama siauresne prasme – kai skrandžio gleivinė pažeidžiama be ryškios uždegiminės reakcijos.
Kas yra gastropatija?
Skrandžio sieneles dengia storas gleivių sluoksnis, kuris saugo jas nuo stiprių skrandžio rūgščių ir fermentų. Kai šis natūralus barjeras pažeidžiamas – dėl chemikalų, vaistų, kraujotakos sutrikimų ar kitų veiksnių, – prasideda gleivinės irimas. Tokia būklė ir vadinama gastropatija. Žala gali būti ūmi arba vystytis ilgainiui, priklausomai nuo priežasties.
Gastropatijos ir gastrito skirtumai
Dalis skrandžio gleivinę pažeidžiančių ligų sukelia uždegimą – ši būsena vadinama gastritu. Uždegimas – tai organizmo imuninės sistemos reakcija į žalą. Tačiau būna atvejų, kai gleivinė ardomasi be aiškių uždegimo požymių. Tokie procesai priskiriami gastropatijai. Nors ir gastropatija, ir gastritas dažnai turi tas pačias priežastis, gydytojai šias būkles skiria pagal uždegimo buvimą ar nebuvimą.
Gastropatijos tipai
Priklausomai nuo žalos pobūdžio bei kilmės, gastropatija skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
- Ūminė hemoraginė erozinė gastropatija. Staigus ir stiprus gleivinės pažeidimas, dėl kurio gleivinėje susiformuoja paviršinės žaizdelės – erozijos arba opos. Jas pažeidžia skrandžio rūgštis, dėl to kyla kraujavimas. Šios būklės priežastys gali būti didelis alkoholio kiekis, stiprus nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas, chemoterapija ar radioterapija, ūmus kraujotakos sutrikimas.
- Reaktyvioji (arba cheminė) gastropatija. Dėl ilgalaikio dirginančių veiksnių poveikio skrandžio gleivinė ardomasi pamažu. Dažniausiai taip nutinka dėl nuolatinio vaistų (ypač nesteroidinių vaistų nuo uždegimo) vartojimo, tulžies grįžimo į skrandį (reflukso), lėtinio alkoholio ar tabako vartojimo, ilgalaikės H. pylori infekcijos, nuolatinio sutrikusio kraujotakos.
- Kongestyvinė gastropatija. Gleivinėje susidaro išsiplėtusių ir užsikimšusių kraujagyslių tinklas, kuris lengvai plyšta ir sukelia kraujavimus. Jis dažniausiai susijęs su portine hipertenzija (padidėjusiu spaudimu vartų venoje), o ši būklė neretai išsivysto sergant kepenų ligomis.
- Hipertrofinė gastropatija. Tai reta įgimta arba įgyta būklė, kai tam tikros gleivinės ląstelės pradeda pernelyg aktyviai daugintis ir gaminti gleives ar rūgštį. Viena galimų formų – Menetrier liga, kai skrandžio gleivinė išskiria daug gleivių ir kartu praranda baltymų, kita – Zollinger-Elison sindromas, kai išsiskiria per didelis kiekis rūgšties.
Gastropatijos simptomai
Daugelis žmonių ilgą laiką nejaučia jokių akivaizdžių negalavimų. Tačiau kartais gastropatija pasireiškia šiais požymiais:
- Skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje,
- Pykinimas,
- Virškinimo sutrikimai,
Kai pažeista gleivinė ima kraujuoti, gali pasireikšti tokie požymiai kaip blyškumas, nuovargis (dėl geležies stokos), tamsios išmatos arba vėmimas kavos tirščių pavidalu.
Kaip dažna yra gastropatija?
Dažniausiai pasitaikančios gastropatijos formos siejamos su įvairių vaistų vartojimu ar alkoholio poveikiu. Ūminės ir reaktyvios gastropatijos dėl nesteroidinių vaistų ar alkoholio yra gana dažnos. Retesni atvejai siejami su tulžies refliuksu ar lėtine kraujotakos stoka. Kongestyvinė gastropatija neretai pasitaiko portine hipertenzija sergantiems, ypač esant kepenų cirozei. Hipertrofinės formos išlieka labai retos.
Diagnozė ir tyrimai
Kai gydytojui kyla įtarimas dėl gastropatijos, svarbiausia – tiesiogiai apžiūrėti skrandžio gleivinę. Tam dažniausiai atliekamas viršutinės virškinamojo trakto endoskopinis tyrimas. Per burną į skrandį įvedamas plonas lankstus vamzdelis su vaizdo kamera leidžia gydytojui aiškiai pamatyti gleivinės būklę, rasti kraujuojančias vietas ar išopėjimus. Prireikus galima paimti nedidelį gleivinės mėginį detalesniam ištyrimui.
Gydymas ir valdymas
Gydymo būdas priklauso nuo gastropatijos tipo ir priežasties. Svarbiausias žingsnis – pašalinti arba sumažinti veiksnį, kuris pažeidžia gleivinę: tai gali būti tam tikrų vaistų atsisakymas, bakterinės infekcijos gydymas, tulžies refliukso sprendimas ar kraujotakos sutrikimų koregavimas. Dažnai gydytojai kartu skiria vaistų, mažinančių skrandžio rūgštingumą ir palengvinančių gleivinės gijimą.
- Rūgšties sekreciją slopinantys vaistai: dažniausiai naudojami H2 blokatoriai ir protonų siurblio inhibitoriai.
- Gleivinę apsaugantys preparatai, tokie kaip bismuto ar sukralfato preparatai,
- Antibiotikai – jei nustatoma bakterinė infekcija,
- Vaistai, padedantys neutralizuoti skrandžio tulžies druskas (pvz., ursodeoksicholio rūgštis),
- Portalinės hipertenzijos mažinimui skirti vaistai (kraujagysles susiaurinantys ar beta blokatoriai),
- Sudėtingesniais atvejais gali prireikti specialių chirurginių intervencijų.
Skrandžio gleivinė turi savybę išgyti, jei tik nutraukiamas ar pašalinamas žalingas veiksnys. Dažniausiai, tinkamai parinkus gydymą, atsistato ir normali gleivinės funkcija. Vis dėlto kai kurios gastropatijos formos, pavyzdžiui, susijusios su portine hipertenzija ar tulžies refliuksu, gali reikalauti papildomų procedūrų. Hipertrofinę gastropatiją gydyti sunkiau, tačiau vaistai dažnai gali sumažinti žalos progresavimą.