Kūno utėlės dažniausiai atsiranda tuomet, kai žmogus neturi galimybės reguliariai praustis ir keisti drabužių. Medicinos praktikoje pastebima, kad paprasti įpročiai – asmens higiena ir švarių drabužių apsirengimas bent kartą per savaitę – dažniausiai pakanka, kad šios problemos būtų išvengta.
Kūno utėlės ir kuo jos skiriasi nuo kitų utėlių
Utėlės – tai smulkūs parazitiniai vabzdžiai, mintantys žmogaus krauju. Žmonėms pasitaiko kelios utėlių rūšys, kurios „mėgsta“ skirtingas kūno vietas.
- kūno utėlė (Pediculus humanus corporis)
- galvos utėlė (Pediculus humanus capitis)
- gaktos utėlė (Pthirus pubis)
Kūno utėlės nėra tas pats, kas galvos ar gaktos utėlės. Jos paprastai susijusios su drabužiais: dažniau slepiasi ir deda kiaušinėlius siūlėse, o ant odos atkeliauja maitintis. Pagal dabartines medicinos žinias, kūno utėlės parazituoja tik žmonėse.
Kaip plinta kūno utėlės
Kūno utėlėms plisti dažniausiai reikia artimo kontakto arba bendro naudojimo daiktų. Užsikrėtimas gali įvykti:
- turint glaudų kontaktą su užkrėstu žmogumi;
- naudojantis bendrais rankšluosčiais, patalyne ar drabužiais;
- gyvenant sąlygomis, kuriose daug žmonių ir sudėtinga palaikyti higieną ar reguliariai išsiskalbti.
Naminiai gyvūnai, tokie kaip katės ar šunys, įprastai nelaikomi žmonių utėlių platinimo grandimi. Kūno utėlei žmogus yra vienintelis „šeimininkas“, o nuo žmogaus atsiskyrusios utėlės paprastai ilgai neišgyvena – dažniausiai žūsta per kelias dienas.
Kodėl atsiranda kūno utėlių užkrėtimas
Kūno utėlė yra kiek didesnė už kai kurias kitas utėlių rūšis. Ji deda kiaušinėlius (glindas) ir palieka savo gyvybinės veiklos pėdsakus odoje bei drabužiuose. Šie vabzdžiai ropoja, tačiau neskraido ir nešokinėja.
Užkrėtimai fiksuojami visame pasaulyje, tačiau dažniau pasitaiko ten, kur žmonės neturi galimybės reguliariai praustis, keisti ir skalbti drabužių ar gyvena perpildytose patalpose.
Požymiai, kurie gali išduoti kūno utėles
Kūno utėlės dažniausiai sukelia reakciją į įkandimus. Tipiniai požymiai gali būti:
- stiprus niežulys (pruritas);
- bėrimas ar odos sudirginimas, susijęs su alergine reakcija į įkandimus;
- paraudę, smulkūs spuogeliai ar iškilimai odoje;
- ilgiau užsitęsus užkrėtimui – pastorėjusi ar patamsėjusi oda, dažniau ties juosmeniu ar kirkšnių srityje.
Kaip nustatomas užkrėtimas
Diagnozė dažniausiai patvirtinama apžiūrint odą ir drabužius: ieškoma ropojančių utėlių ir jų kiaušinėlių. Suaugę vabzdžiai maždaug sezamo sėklos dydžio, todėl neretai matomi plika akimi, nors kartais patogiau naudoti didinamąjį stiklą.
Glindos (kiaušinėliai) dažniausiai randamos ne ant plaukų, o drabužių siūlėse ir raukšlėse – ten, kur utėlėms lengviau išlikti nepastebėtoms.
Kaip atsikratyti kūno utėlių namuose
Daugeliu atvejų pagrindinis gydymo principas yra paprastas: pagerinti higieną ir užtikrinti, kad drabužiai bei patalynė būtų reguliariai skalbiami. Dažniausiai tai ir yra veiksmingiausia priemonė.
Drabužių ir tekstilės tvarkymas
Rekomenduojama išskalbti visus drabužius, patalynę ir rankšluosčius, kuriuos naudojo užkrėstas žmogus. Paprastai patariama skalbti karštame vandenyje (ne žemesnėje kaip 130 °F temperatūroje) ir vėliau džiovinti džiovyklėje karštu oru.
Ar būtinai reikia priemonių nuo utėlių?
Kartais naudojami utėles naikinantys preparatai (pedikulicidai). Vis dėlto klinikinė patirtis leidžia manyti, kad kūno utėlių atveju jų dažnai neprireikia, jei kruopščiai tvarkomi drabužiai ir palaikoma asmens higiena.
Jei visgi naudojamos specialios priemonės, svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodymų, nes netinkamai naudojami produktai gali būti žalingi.
Galimos komplikacijos
Dažniausiai kūno utėlės kitų rimtų sveikatos sutrikimų nesukelia. Tačiau kartais pasitaiko komplikacijų:
- dėl stipraus niežulio žmogus kasosi, atsiranda įdrėskimų, žaizdelių, kurios gali supūliuoti, jei įsimeta bakterinė infekcija;
- užsitęsus užkrėtimui oda kai kuriose vietose gali tapti tamsesnė ir storesnė, ypač liemens srityje;
- retai kūno utėlės gali pernešti kai kurias bakterines infekcijas; tokios situacijos dažniau siejamos su labai prastomis higienos sąlygomis, dideliu žmonių susitelkimu ir ilgalaikiu užkrėtimu.
Kaip sumažinti riziką užsikrėsti
Norint apsisaugoti, paprastai pakanka nuoseklių kasdienių priemonių:
- reguliariai praustis ir keisti drabužius;
- bent kartą per savaitę persirengti švariais, išskalbtai drabužiais (o esant galimybei – dažniau);
- nesidalyti drabužiais, rankšluosčiais ar patalyne su žmogumi, kuriam įtariamas ar patvirtintas užkrėtimas;
- pastebėjus kūno utėles, iš karto išskalbti ir išdžiovinti tekstilę karštu režimu, kad užkrėtimas nepasikartotų.
Jei gyvenamojoje aplinkoje yra daugiau žmonių, kurie dalijasi tomis pačiomis patalpomis, jiems taip pat gali būti prasminga pasitikrinti ir kartu sutarti dėl bendrų higienos bei skalbimo priemonių, kad užkrėtimas neplistų toliau.
