Leišmaniozė: priežastys, simptomai, diagnostika ir gydymas

Leishmaniozė – tai parazitų sukeliamos ligos, kuriomis žmonės dažniausiai užsikrečia po smiltynės musių įkandimo. Ši liga gali pasireikšti įvairiais požymiais – nuo odos opų iki gyvybei pavojingų vidinių organų pažeidimų.

Leishmaniozės paplitimas ir rizikos grupės

Dažniausiai leishmanioze serga žmonės atokesnėse, tropinio klimato, prastai sanitariniu požiūriu prižiūrimose vietovėse. Didesnė rizika susirgti yra silpnesnį imunitetą turintiems asmenims, pavyzdžiui, sergantiems lėtinėmis ligomis ar gyvenantiems su susilpnėjusia imunine sistema. Leishmania parazitai aptinkami daugiau nei 90-tyje šalių – jie skiriasi pagal regionus, todėl pasaulyje liga skirstoma į „Senojo pasaulio“ ir „Naujojo pasaulio“ leishmaniozę. Vieni parazitų tipai dažnesni Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Europoje ar Artimuosiuose Rytuose, kiti – Centrinėje ir Pietų Amerikoje, kai kuriose Meksikos teritorijose.

Statistika rodo, kad kasmet susirgimo simptomus išsivysto maždaug 1,5–2 milijonams pasaulio gyventojų, nors dalis žmonių gali būti užsikrėtę, bet nejausti jokių ligos ženklų.

Leishmaniozės formos

Šiai ligai būdingi keli pagrindiniai tipai: odos (kutaninė), gleivinės (mukokutaninė) ir vidaus organų (visceralinė) leishmaniozė.

Susiję įrašai

Kutaninė leishmaniozė: dažniausiai pasireiškia odoje, kur įkando smiltynė musė. Pradžioje toje vietoje susidaro mazgelis ar gumbelis, kuris ilgainiui pavirsta opomis, sunkiai gyjančiomis žaizdomis. Kartais šios žaizdos gali plisti arba periodiškai atsinaujinti.
Mukokutaninė leishmaniozė: dažniausiai pasireiškia kaip komplikacija po odinės formos, kai opos ar erozijos išplinta į nosies, burnos arba gerklės gleivinę. Negydant ši forma gali sukelti ilgalaikių ar net negrįžtamų pažeidimų.
Visceralinė leishmaniozė: kitaip dar vadinama kala-azar, yra itin pavojinga – parazitai pažeidžia vidinius organus, tokius kaip blužnis ar kepenys. Po užsikrėtimo simptomai gali pasireikšti per kelis mėnesius ar net metus. Negydoma visceralinė forma beveik visada mirtina.

Leishmaniozės simptomai

Kutaninės formos požymiai: odos nelygumai ar žaizdos įkandimo vietoje, kurios laikui bėgant virsta giliomis opomis su kietais kraštais ir įdubusiu centru. Apie žaizdą gali formuotis šašas arba plutelė.
Mukokutaninės formos simptomai: žaizdos burnoje, nosyje, gerklėje, kurios kartais atsiranda kartu su odos opomis arba netrukus po jų.
Visceralinės formos simptomai: staiga prasidedanti arba laikina karščiavimas, šaltkrėtis, gausus prakaitavimas, padidėję limfmazgiai, pilvo patinimas (dažnai dėl išvešėjusios blužnies), svorio kritimas, nuovargis, bendras silpnumas, odos patamsėjimas arba dėmės.

Ligos sukėlėjai ir perdavimo keliai

Leishmaniozę sukelia vienaląsčiai Leishmania genties pirmuonys, kurie cirkuliuoja tarp žmonių ir gyvūnų – šunys, katės, oposumai, graužikai ar lapės gali tapti parazitų rezervuarais. Užkrečiamąjį ligos sukėlėją perduoda smiltynės musės: jos įkanda užsikrėtusiam žmogui ar gyvūnui, o vėliau įkandę kitam asmeniui, perneša parazitą toliau.

Retais atvejais užkratas gali plisti ir kitais būdais: per užterštus švirkštus, kraujo perpylimą ar iš nėščios moters vaisiui. Nors tiesiogiai užkrėstas šuo žmogui neperduoda ligos, smiltynės musės gali veikti kaip tarpininkės, todėl svarbu rūpintis ir augintinių apsauga.

Diagnostika ir tyrimai

Ligos nustatymui svarbiausi yra audinių mėginių tyrimai. Gydytojai gali imti mėginį iš odos žaizdos, limfmazgių, blužnies ar kaulų čiulpų. Šie audiniai tiriami mikroskopu ieškant Leishmania parazitų. Kai kuriose šalyse, kur liga dažna, pakanka klinikinio įvertinimo pagal būdingus simptomus bei išvaizdą.

Pirminis tyrimas: adatos biopsija – mėginio paėmimas iš blužnies, limfmazgių ar kaulų čiulpų; odos biopsija – mėginys iš žaizdos, burnos arba nosies audinių.
Kraujo tyrimai: serologiniai tyrimai gali padėti nustatyti, ar asmuo turi Leishmania infekciją, tačiau jie netinka nustatyti aktyvią ligą – kai kurie žmonės ilgai lieka be simptomų, tačiau testas būna teigiamas.

Gydymo galimybės

Leishmaniozei gydyti taikomi keli vaistai nuo parazitų. Gydymo pasirinkimas priklauso nuo ligos formos bei paciento sveikatos būklės. Vaistai gali būti geriami kaip tabletės, tepami ant pažeistos odos arba leidžiami į veną per lašinę.

Vaistai: amfotericinas, miltefozinas, natrio stiboglukonatas ar paromomicinas.
Lokalios procedūros: odos formų gydymui gali būti taikoma termoterapija (šalčio ar karščio aplikacijos), krioterapija (žaizdos užšaldymas) arba lazeris – šios procedūros pagreitina pažeistų vietų gijimą ir naikina parazitus.

Prevencija ir apsauga

Pagrindinė prevencijos priemonė – vengti smiltynių musių įkandimų, ypač ten, kur liga paplitusi. Svarbiausi patarimai:

Dengti kūną drabužiais – vilkėti ilgomis rankovėmis marškiniais, kelnėmis, mūvėti kojines.
Naudoti stiprius vabzdžius atbaidančius purškalus ar losjonus, kurių sudėtyje yra DEET.
Purkšti vidaus patalpas insekticidais, kad žūtų kvėpavimo takais patenkantys vabzdžiai.
Miegoti uždaruose kambariuose arba apsauginiuose tinkleliuose nuo uodų.
Rinktis tinklelius su itin smulkiais langeliais – smiltynės musės mažesnės už uodus ir gali lengvai prasiskverbti pro įprastus tinklus.

Ligos eiga ir prognozė

Pasveikimo ir gijimo trukmė priklauso nuo ligos tipo ir organizmo atsparumo. Visceralinė ir gleivinės ligos formos reikalauja skubaus gydymo – palikus negydytas, jos dažnai baigiasi mirtimi. Oda pažeidimai gali užgyti savarankiškai, bet dažnai palieka randus, tad reikalinga papildoma priežiūra ar ilgalaikis gydymas. Kartais vaistus tenka vartoti ne vieną savaitę ar mėnesį, kad užkratas būtų visiškai pašalintas.

Leishmaniozė dažniausiai gali būti visiškai pagydoma, ypač laiku pradėjus gydymą. Sėkmingai gydant, visceralinės formos išgijimo tikimybė siekia apie 90 %, gleivinių – daugiau nei 75 %. Vis dėlto daliai pacientų liga gali atsinaujinti (pasikartoti), net jei po gydymo kurį laiką nebuvo jokių požymių.

Galimos komplikacijos

Bakterinės antrinės infekcijos – jos gali apsunkinti žaizdų gijimą ir lemti sistemines komplikacijas.
Nuolatiniai randai – odos ar gleivinės pažeidimai gali likti visam gyvenimui bei sukelti estetinį ar funkcinį diskomfortą.
Ligos atkrytis. Kartais simptomai praeina, bet po kiek laiko žaizdos vėl atsiranda, tuomet reikalingas papildomas gydymas.
Nosies pertvaros skylės ar deformacijos – būdingos gleivinės pažeidimams, jos gali apsunkinti kvėpavimą ir sukelti kitų ligų.
Pneumonija ar virškinimo trakto infekcijos – ypač pavojingos pažengusiose leishmaniozės stadijose.
Po kala-azar dermalinė leishmaniozė – būdinga didelėms, nelygioms dėmėms ant veido ar kūno, kurios gali ilgai neišnykti ir palikti randus.
Kraujavimas – sunkios kraujavimo formos gali būti fatališkos.
Organų pažeidimas ar sepsis – pažengusios ligos stadijos gali sukelti gyvybei pavojingas reakcijas.

Kasdienio gyvenimo rekomendacijos

Sergant leishmanioze svarbu nuolat stebėti sveikatos būklę ir, jei reikia, laikytis gydymo plano bei rekomendacijų žaizdų priežiūrai. Net ir pagerėjus, patartina būti atidiems, nes liga gali grįžti.

Kada būtina pasikonsultuoti su gydytoju?

Jeigu gyvenate ar viešėjote regionuose, kur paplitusi leishmaniozė, ir atsirado įtartinų simptomų.
Kai žaizdos ilgai negyja arba pastebite naujų opų.
Jei jūsų imunitetas susilpnėjęs – bet koks infekcijos požymis reikalauja specialistų įvertinimo.