Lizosominės kaupimo ligos yra retos genetinės kilmės sutrikimai, kuriems būdinga kenksmingų medžiagų kaupimasis organizmo ląstelėse. Šių ligų metu žmogaus organizmui stinga tam tikrų fermentų, kurie būtini tam, kad būtų suskaidomos riebalų ir cukrų molekulės bei kitos medžiagos. Kai fermentų trūksta arba jie neveiksmingi, šios medžiagos lieka nesuskaidytos ir ima kauptis, ilgainiui tapdamos toksiškomis ląstelėms ir audiniams.
Lizosomų ir fermentų vaidmuo
Fermentai padeda lizosomoms vykdyti medžiagų apykaitos procesus. Jie inicijuoja chemines reakcijas, kurios leidžia ląstelėms suskaidyti:
- angliavandenius (skaidulas, krakmolus, cukrus),
- lipidus (riebalus),
- baltymus,
- senas ląsteles.
Jei šios medžiagos kaupiasi, jos pradeda kenkti kitoms organų bei audinių sistemoms. Lizosominės kaupimo ligos gali pažeisti smegenis, širdį, griaučius, odą ir centrinę nervų sistemą.
Ligos formų įvairovė
Mokslininkai iki šiol nustatė daugiau kaip 50 skirtingų lizosominių kaupimo ligų tipų. Naujų potipių atrandama ir dabar. Trys pagrindinės šių ligų grupės skirstomos pagal trūkstamą fermentą:
- Lipidų kaupimo ligos (lipidozės): trūksta fermentų, reikalingų riebalams skaidyti. Pavyzdžiai: cholesterolio esterio kaupimo liga, Volmano liga.
- Mukopolisacharidozės: organizme nėra fermentų, skaidančių sudėtingas cukraus molekules. Pavyzdžiai: Hanterio sindromas, Herlerio liga.
- Sfingolipidozės: sutrinka riebalinių medžiagų (sfingolipidų) skaidymas. Sfingolipidai atlieka svarbias apsaugines funkcijas ląstelių paviršiuje. Šiai grupei priskiriamos: Faberio, Gošė, Krabės (globoidinių ląstelių leukodistrofija), metachrominė leukodistrofija, Niemanno-Pick, Sandhofo ir Tey-Sachso ligos.
Yra ir kitų retesnių rūšių: Batteno, cistinozė, Danono, Pompe liga ir kt.
Kas gali sirgti lizosominėmis kaupimo ligomis?
Šios ligos gali pasitaikyti kiekvienam, tačiau tam tikrose etninėse grupėse ar regionuose jos diagnozuojamos dažniau, pavyzdžiui, tarp Rytų Europos žydų ar kai kuriose Šiaurės Europos šalyse.
Lizosominės kaupimo ligos dažniausiai pasireiškia dar nėštumo metu arba ankstyvoje kūdikystėje, tačiau retais atvejais išsivysto ir suaugusiems. Ankstyvos formos būna sunkesnės, vėlyvos – paprastai švelnesnės.
Skaičiuojama, kad šiomis ligomis serga nuo 1 iš 40 000 iki 1 iš 60 000 asmenų.
Ligos priežastys
Lizosominės kaupimo ligos yra paveldimi metaboliniai sutrikimai. Dauguma jų paveldimos autosominiu recesyviniu būdu, tai reiškia, kad genetinį pokytį reikia paveldėti iš abiejų tėvų. Tėvai dažniausiai patys neserga, tačiau turi šį pakitusį geną. Kai abu tėvai yra nešiotojai, jų vaikams egzistuoja:
- 25 % tikimybė negauti pakitusio geno,
- 25 % tikimybė paveldėti ligą,
- 50 % tikimybė tapti nešiotojais.
Kai kurios lizosominės kaupimo ligos paveldimos per X chromosomą – tokiu atveju pakanka tik vieno geno pokyčio, paveldėto iš vieno iš tėvų. Prie tokių ligų priskiriamos Danono, Faberio ir Hanterio sindromas. Liga gali išsivystyti ir dėl tam tikrų uždegimų ar oksidacinio streso organizme.
Ligos simptomai
Kokie simptomai pasireikš, priklauso nuo paveiktų organų, konkrečios ligos rūšies ir individualių savybių. Dažniausi požymiai daugeliui šių ligų:
- padidėję pilvo organai (dažniausiai inkstai, kepenys, kasa, blužnis ar skrandis),
- skeleto raumenų pokyčiai,
- išraiškingi veido bruožai, tokie kaip iškilus kakta, platoka nosis ar stambesnės lūpos,
- protinės ar raidos vėlavimas, dažnai progresuojantis laikui bėgant.
Diagnozavimas ir tyrimai
Lizosominės kaupimo ligos gali būti nustatomos jau nėštumo metu atliekant genetinius tyrimus, tokius kaip amniocentezė ar choriono gaurelių tyrimas. Naujagimiams ligos diagnozuojamos kraujo tyrimais – fermentų trūkumas matomas analizuojant kraujo lašelius, surinktus specialiu popieriumi.
Kai įtariama ši liga, gali būti skiriamas konsultavimasis su endokrinologu ar vaikų endokrinologu, atliekami šie tyrimai:
- kraujo tyrimai – nustatomas fermentų lygis,
- genetiniai tyrimai – ieškoma mutacijų,
- audinių biopsija,
- šlapimo analizė – vertinami fermentų skaidomų medžiagų kiekiai.
Taip pat gali būti skiriami papildomi diagnostiniai tyrimai organų funkcijai įvertinti: bendras kraujo tyrimas, akies dugno apžiūra, klausos testai, širdies echoskopija ar elektrokardiograma, inkstų ir kepenų funkcijų tyrimai, magnetinio rezonanso tomografija, rentgenograma.
Gydymo būdai
Lizosominės kaupimo ligos gydomos specializuotuose centruose. Pagrindiniai gydymo metodai:
- Fermentų pakaitinė terapija (FPT) – į veną leidžiami sintetiniai ar gamtiniai fermentai.
- Kamieninių ląstelių transplantacija – persodinamos donorų ar virkštelės kraujo kamieninės ląstelės, skatinančios trūkstamų fermentų gamybą ir mažinančios uždegimą bei audinių pažeidimą.
- Substratų redukcijos terapija – skiriami vaistai, mažinantys nesuskaidytų medžiagų kaupimąsi, pvz., miglustatas, taikomas tam tikrų kaupimo ligų gydymui.
Pastaraisiais metais intensyviai vyksta naujų gydymo metodų tyrimai – genų terapija (keičia pakitusius genus sveikais), farmakologinių chaperonų terapija (maži junginiai stabilizuoja fermentus ir pagerina lizosomų veiklą).
Simptomams palengvinti taikomi ir pagalbiniai gydymo būdai: imunosupresantai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, ortopediniai įtvarai, individualiai pritaikyti vaistai, kineziterapija, logopedinė terapija ir chirurginės intervencijos.
Prevencijos galimybės
Nėra būdų sumažinti riziką susirgti lizosominėmis kaupimo ligomis, tačiau anksti pradėjus gydymą galima pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti ilgalaikių pažeidimų tikimybę.
Gyvenimo perspektyvos
Ligą turinčių žmonių gyvenimo trukmė ir gyvenimo kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: diagnozės laiko, taikomo gydymo pobūdžio, ligos tipo ir galimybių lankytis specializuotuose centruose. Esant sunkiai ligos formai, gyvenimo trukmė gali būti trumpesnė, tačiau laiku pradėjus gydymą švelnesnių formų atvejais galima išvengti ilgalaikės žalos ir gyventi ilgiau.
Kasdienis gyvenimas su šia liga
Sergant lizosominėmis kaupimo ligomis labai svarbu emocinė parama – ją gali suteikti psichologai ar psichoterapeutai, padedantys lengviau įveikti iššūkius. Taip pat rekomenduojama ieškoti palaikymo grupių, kuriose galima pasidalinti patirtimi ir kasdienėmis patirtimis su kitais pacientais ar jų šeimomis.
Kreipimasis į gydytojus
Svarbu nedelsti ir pasitarti su gydytoju, jei simptomai stiprėja, o gydymas neduoda laukiamų rezultatų. Tai leidžia laiku pasirinkti kitus jums tinkamus gydymo būdus.
