Membraninė nefropatija – tai reta inkstų liga, kai imuninė sistema ima atakuoti pačius inkstus. Pagrindinis taikinys – glomerulai, mažytės inkstų filtravimo struktūros, kurios rūpinasi kraujo valymu nuo toksinų. Kai šios struktūros uždegamos, inkstai pradeda prasčiau šalinti nereikalingas medžiagas, dėl ko atsiranda įvairių sveikatos bėdų.
Membraninės nefropatijos rūšys
Pagrindinai išskiriamos dvi šios ligos formos. Pirminė membraninė nefropatija kyla tuomet, kai liga atsiranda savaime, dažniausiai dėl autoimuninių procesų. Šiuo atveju imuninė sistema klaidingai puola sveikas inkstų ląsteles. Apie tris ketvirtadalius atvejų sudaro būtent ši forma.
Antrinė membraninė nefropatija išsivysto tada, kai inkstų pažeidimą sukelia kita sveikatos būklė ar gydymas, pavyzdžiui, lėtinės infekcijos, autoimuninės ligos ar net tam tikri vaistai. Ši forma sudaro maždaug ketvirtadalį visų atvejų.
Kaip dažnai pasitaiko membraninė nefropatija?
Ši liga yra labai reta ir nustatoma maždaug vienam iš penkių tūkstančių žmonių. Rizika sirgti didesnė vyrams sulaukus 50–60 metų. Vaikams membraninė nefropatija diagnozuojama itin retai.
Simptomai ir priežastys
Membraninės nefropatijos simptomai
Pirmiausia pasireiškia nefrozinis sindromas – būklė, kai per inkstų pažeistas kraujagysles į šlapimą patenka baltymai. Dėl to išsivysto tokių požymių:
- Baltimų perteklius šlapime (proteinurija), dėl ko jis tampa putotas.
- Didelis pabrinkimas – dažniausiai tinzsta kojos, pėdos ar veidas.
- Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje.
- Svorio augimas (dažniausiai dėl susikaupusio skysčio).
- Dažnas nuovargis.
- Padidėjęs kraujospūdis.
- Dusulys ar kvėpavimo sutrikimai.
- Pakinta šlapinimosi dažnis ir kiekis.
Kas lemia membraninės nefropatijos atsiradimą?
Pirminė ligos forma kyla dėl imuninės sistemos sutrikimo: organizmas pradeda gaminti antikūnus prieš fosfolipazės A2 receptorių (PLA2R), esantį ant inkstų ląstelių. Dėl šio išpuolio į šlapimą patenka baltymai, nes filtravimas sutrinka.
Antrinei formai pradžią gali duoti:
- Autoimuninės ligos (tarkime, vilkligė arba reumatoidinis artritas).
- Lėtinės infekcijos: maliarija, hepatitas B ar C, sifilis.
- Onkologinės ligos (ypač plaučių ar storosios žarnos vėžys).
- Tam tikri vaistai, ypač nesteroidiniai priešuždegiminiai ir penicilaminas.
- Sąlytis su gyvsidabriu ar kitais toksinais.
Kokios galimos komplikacijos?
- Padidėjęs cholesterolis.
- Aukštas kraujospūdis.
- Sunkus tinimas.
- Inkstų pažeidimas ar net nepakankamumas.
- Kraujo krešulio susidarymas giliosiose venose ar plaučiuose.
Diagnostika
Pajutus inkstų ligai būdingų simptomų, gydytojas gali siųsti konsultacijai pas nefrologą. Siekiant patvirtinti membraninės nefropatijos diagnozę, atliekama keletas tyrimų:
- Kraujo tyrimai, kuriais vertinami inkstų rodikliai: šlapalo azotas (BUN), kreatininas, albuminas.
- Glomerulų filtracijos greičio (GFR) vertinimas.
- Inksto biopsija, kai tiriamas mažas inksto audinio mėginys ir ieškoma ligai būdingų antikūnų.
- Šlapimo tyrimai: ar nėra padidėjusio baltymų kiekio ar kraujo.
Įtarus antrinę ligos formą, dažnai skiriami papildomi tyrimai – infekcijų, autoimuninių antikūnų ir kiti specifiniai testai.
Gydymas ir valdymas
Membraninės nefropatijos gydymas pasirenkamas atsižvelgiant į ligos tipą ir individualius simptomus. Svarbiausia – sumažinti simptomus ir pristabdyti ligos progresavimą. Dažniausiai pasitelkiamos šios gydymo priemonės:
- Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKFI) – padeda sumažinti kraujospūdį, baltymų kiekį šlapime ir slopina uždegimą inkstuose.
- Angiotenzino receptorių blokatoriai (ARB) – taikomi kraujospūdžiui mažinti ir inkstų funkcijai palaikyti.
- Diuretikai – padeda šalinti susikaupusį skystį ir reguliuoti kraujospūdį.
- Cholesterolio kiekį mažinantys vaistai (statinai) – koreguoja lipidų kiekį kraujyje.
- Kortikosteroidai – slopina uždegimą ir imuninės sistemos atsaką.
- Antikoaguliantai – sumažina kraujo krešulių riziką.
- Dietos koregavimas: rekomenduojama mažinti druskos kiekį ir vidutiniškai riboti baltymų suvartojimą, tačiau kiekvienu atveju patarimus teiks gydytojas.
Jeigu įprastinis gydymas neveiksmingas, papildomai gali būti skiriami imunosupresiniai vaistai, kurie slopina antikūnų, ardančių inkstus, gamybą. Tarp jų – ciklofosfamidas, rituksimabas.
Dėl sunkios inkstų funkcijos nepakankamumo gali būti reikalingas inksto persodinimas.
Ligos antrinę formą kartais galima sustabdyti, išgydžius pagrindinę ją sukėlusią ligą ar pašalinus žalingą veiksnį.
Ar membraninę nefropatiją galima visiškai išgydyti?
Absoliutaus išgydymo šiuo metu nėra. Gydymas leidžia tik suvaldyti simptomus ir pristabdyti ligos vystymąsi.
Prevencija
Pirminės ligos formos išvengti dažniausiai nepavyksta, nes ji susijusi su imuniniais procesais, kurių negali kontroliuoti. Visgi svarbu laiku gydyti bei kontroliuoti ligas bei būkles, galinčias sukelti antrinę membraninę nefropatiją.
Prognozė ir eiga
Kiekvienas atvejis labai individualus. Kai kuriems žmonėms liga gali praeiti savaime arba būti lengva ir ilgainiui nedaryti didesnės įtakos gyvenimo kokybei. Kitiems gali prireikti ilgalaikio gydymo ar net inkstų pakeitimo.
Apie penkiolikai procentų pacientų inkstų funkcija gali visiškai sutrikti – tokiu atveju prireikia dializės arba transplantacijos. Svarbu reguliariai lankytis pas nefrologą ir atlikti tyrimus, kad būtų galima laiku pastebėti ligos atsinaujinimą. Dažnai skiriami ilgalaikio poveikio vaistai, mažinantys imuninės sistemos aktyvumą ir riziką ligai paūmėti.
Nors membraninė nefropatija kartais gali būti pavojinga gyvybei, dauguma asmenų inkstų nepakankamumo vis tik nepatiria ir gyvena pilnavertį gyvenimą laikydamiesi gydytojų rekomendacijų.
Gyvenimas su liga
Kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą, jei pastebite nepaaiškinamą galūnių tinimą – tai gali būti ankstyvas membraninės nefropatijos požymis. Jau diagnozavus šią ligą, svarbu iškart pasitarti su gydytoju, jei atsiranda naujų negalavimų ar keičiasi savijauta. Taip galėsite gauti tinkamą pagalbą ir išlaikyti ligą kontroliuojamą.