Oligodendroglioma – tai retas smegenų auglys, kuris kartais atsiranda ir nugaros smegenyse. Šie navikai išsivysto iš glijų ląstelių, vadinamų oligodendrocitais. Glijiniai audiniai palaiko ir saugo neuronus – ląsteles, perduodančias signalus smegenyse ir visoje nervų sistemoje.
Oligodendrocitai – kas tai?
Oligodendrocitų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „nedidelės medžio formos ląstelės“. Jie išskirtiniai tuo, kad turi pagrindinį kūną ir daug šakotų ataugų, kurios apgaubia apie 30–40 netoliese esančių aksonų. Tokiu būdu oligodendrocitai suformuoja mielino dangalą aplink nervų skaidulas, kuris saugo aksonus ir padeda greitai perduoti nervinius impulsus.
Naviko kilmė ir paplitimas
Tai – vienas iš gliomų tipų, t. y. navikų, kilusių iš glijinių ląstelių. Oligodendrogliomos sudaro nuo 5% iki 15% visų gliomų ir apie 3–4% visų smegenų navikų. Skaičiuojama, kad kasmet visame pasaulyje šie navikai nustatomi mažiau nei 24 000 žmonių. Dažniausiai diagnozuojamos 40–50 metų amžiaus asmenims.
Oligodendrogliomų tipai
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šiuos navikus skirsto į dvi pagrindines grupes pagal jų piktybiškumą:
- 2 laipsnio oligodendroglioma. Žinomos kaip žemo laipsnio navikai. Dažniausiai auga lėtai ir gerai reaguoja į gydymą.
- 3 laipsnio oligodendroglioma. Vadintos anaplastinėmis arba aukšto laipsnio oligodendrogliomomis. Šie augliai elgiasi agresyviau, greičiau plinta ir gydyti juos sunkiau.
Oligodendrogliomos simptomai
Šio tipo navikai ilgą laiką gali nesukelti jokių aiškių požymių. Dažniausiai pasireiškia tada, kai navikas pradeda spausti aplinkinius smegenų audinius. Dažniausi simptomai – galvos skausmai ar epilepsijos priepuoliai. Net 8 iš 10 šia liga sergančių žmonių gali patirti traukulius.
- Raumenų silpnumas, paralyžius vienoje kūno ar veido pusėje
- Klausa prastėja
- Kalbėjimo ar supratimo sunkumai (afazija)
- Regėjimo sutrikimai – dvejinimasis, neryškus matymas ar regos praradimas
- Atminties problemos
- Sunkiau sutelkti dėmesį, prasčiau mąstoma
Kaip atsiranda oligodendroglioma?
Šiam navikui būdingi du konkretūs genetiniai pokyčiai:
- 1p/19q ko-delecija. Tai yra genetinės medžiagos praradimas dviejose chromosomose. Šis pokytis vyksta ląstelių dauginimosi metu ir būdingas kiekvienai oligodendrogliomai.
- IDH1 arba IDH2 genų mutacija. IDH fermentas būtinas ląstelių medžiagų apykaitai. Tam tikros jo mutacijos susijusios su oligodendrogliomų atsiradimu.
Šie genetiniai pakitimai yra atsitiktiniai ir neperduodami paveldėjimo būdu iš tėvų.
Rizikos veiksniai ir komplikacijos
Nors aiškiai nustatytų rizikos veiksnių nėra, kai kurie tyrimai leidžia spėti, kad anksčiau taikyta spindulinė terapija (kitų vėžio formų gydymui) gali būti susijusi su gliomų išsivystymu. Tačiau daugiau duomenų šiam ryšiui patvirtinti šiuo metu trūksta.
Oligodendrogliomos gali sukelti įvairių komplikacijų – nuo naviko supiktybėjimo (mažo piktybiškumo navikai gali ilgainiui tapti vėžiniai) iki kraujotakos sutrikimų. Navikui užimant vis daugiau vietos galvoje, aplinkiniai smegenų audiniai nukenčia, gali pasireikšti insultai ar jiems būdingi simptomai. Kai kurie augliai dėl kalcio sankaupų sukalkėja, o jei išsidėsto prie kaukolės kaulų, ilgainiui juos deformuoja.
Kaip diagnozuojama oligodendroglioma?
Diagnozei patvirtinti naudojamos kelios metodikos:
- Fizinio ir neurologinio būklės įvertinimas
- Vaizdiniai tyrimai
- Smegenų biopsija ir laboratoriniai tyrimai
Dažniausiai pirmas žingsnis yra kompiuterinė tomografija (KT), ypač jei pacientui pasireiškė traukuliai ar židiniai neurologiniai simptomai. KT tyrimai ypač tinka nustatyti navikus, kurie sukalkėję, nes jie vaizde atrodo ryškūs, kaip ir kaulai.
Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) leidžia tiksliau įvertinti naviko dydį bei vietą. Tačiau tik šių tyrimų neužtenka – galutinė diagnozė patvirtinama paėmus ir ištyrus naviko mėginį (biopsiją). Tik ištyrus audinio ląsteles mikroskopu ir atlikus genetinius tyrimus (nustatoma 1p/19q delecija bei IDH mutacija), liga gali būti laikoma oligodendroglioma.
Priklausomai nuo simptomų, sveikatos būklės ir kitų tyrimų rezultatų, gali būti rekomenduojami papildomi tyrimai.
Gydymo galimybės
Oligodendrogliomos priskiriamos prie lengviau gydomų smegenų navikų. Gydymo planas dažniausiai apima keletą skirtingų metodų:
- Chirurginis šalinimas
- Cheminė terapija (chemoterapija)
- Spindulinė terapija
Chirurginis gydymas
Pagrindinis tikslas – pašalinti kuo didesnę naviko dalį. Kai kuriais atvejais visą auglį pavyksta pašalinti. Operacijos rezultatus lemia naviko lokalizacija, stadija, paciento amžius, sveikatos būklė ir gydytojų patirtis.
Po operacijos, atsižvelgiant į pašalinto naviko kiekį, jo rūšį ir paciento būklę, sprendžiama dėl tolimesnių gydymo žingsnių, tokių kaip chemoterapija ar spindulinis gydymas.
Cheminė terapija
Gydymui dažniausiai taikomi keli vaistų deriniai:
- PCV schema. Tai trys vaistai: prokarbazinas, lomustinas (CCNU) ir vinkristinas.
- Temozolomidas. Kai kuriais atvejais vietoje PCV naudojamas šis vaistas; jis dažnai sukelia švelnesnius šalutinius poveikius, tačiau veiksmingumas abiejų gydymo metodų yra labai panašus.
Spindulinė terapija
Šis gydymo būdas itin dažnas gydant oligodendrogliomas. Tikslinė spinduliuotė naikina auglio ląsteles, stengiantis kuo labiau apsaugoti sveikas aplinkines smegenų dalis.
Galimos komplikacijos gydymo metu
Kokie šalutiniai poveikiai gali pasireikšti, priklauso nuo konkretaus gydymo bei bendros paciento sveikatos. Gydymo komandai svarbu parinkti efektyvią taktiką ir informuoti pacientą apie galimą riziką.
Profilaktika – ar įmanoma apsisaugoti?
Šiuolaikiniai tyrimai dar neatsako, kodėl išsivysto oligodendroglioma ir kokie veiksniai didina riziką. Todėl šiandien nėra būdų, kaip užkirsti kelią šiai ligai ar sumažinti tikimybę susirgti.
Ligos prognozė
Nors oligodendroglioma yra rimtas susirgimas, ją gydyti lengviau nei daugumą kitų gliomų. Sužinojus diagnozę, dažniausiai pirminiai simptomai būna traukuliai ar stiprūs, dažnai pasikartojantys galvos skausmai.
Vėliau, remiantis vaizdiniais ir laboratoriniais tyrimais, nustatoma tiksli naviko rūšis ir parenkamas individualus gydymo planas. Net maži arba lėtai augantys navikai laikui bėgant gali tapti piktybiniai, todėl svarbu laiku pradėti gydymą ir stengtis sumažinti galimas komplikacijas.
Prognozė paprastai geresnė nei sergant daugeliu kitų galvos smegenų navikų. Penkerių metų išgyvenamumo rodikliai tarp žemos piktybiškumo (2 laipsnio) navikų siekia 69–90% ir yra didesni tarp jaunesnių asmenų. Aukšto laipsnio (3 laipsnio) oligodendrogliomų atveju šie rodikliai svyruoja nuo 45% iki 76%.
Pastaruoju metu intensyviai tiriamas naujas vaistas, potencialiai galintis pagerinti galimybes tiems pacientams, kurių navikuose aptinkama IDH mutacijų. Kol kas šis gydymas yra ankstyvoje kūrimo stadijoje, tačiau pirmieji rezultatai leidžia tikėtis geresnių gydymo išeičių ateityje.
Gyvenimas su oligodendroglioma
Kiekvienam pacientui gydymo komanda padeda pasirinkti geriausią individualų gydymo kelią ir aptaria vizitų tvarką. Ypač svarbu laikytis gydymo grafiko ir reguliariai lankytis pas gydytoją.
Gydymo metu dažni įvairūs nepageidaujami pojūčiai, todėl itin svarbus nuolatinis bendravimas su sveikatos priežiūros specialistais – jie gali aptarti, kaip palengvinti simptomus ir kontroliuoti gydymo eigą.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su gydytoju:
- Kokio laipsnio navikas diagnozuotas?
- Kurioje vietoje jis yra, kokias funkcijas gali paveikti?
- Kurie gydymo variantai būtų tinkamiausi?
- Ar įmanoma pašalinti visą naviką operacijos metu?
- Kokios galimos komplikacijos ar šalutiniai poveikiai?
- Ar rekomenduojamas gydymas chemoterapija, spinduline terapija, ar abu?
- Kokio trukmės gydymas numatomas?
- Kokie simptomai gydymo metu ar po jo rodo poreikį skubiai kreiptis į gydytoją?
Ką svarbu žinoti apie ligą ir jos eigą
Nors oligodendroglioma nėra visiškai išgydoma, dažniausiai ją pavyksta veiksmingai valdyti, taikant operacinį, cheminį ar spindulinį gydymą (ar jų derinius). Navikas gali būti pavojingas gyvybei, tačiau lyginant su kitų rūšių smegenų navikais, išgyvenamumo rodikliai čia dažnai palankesni – ypač žemesnio laipsnio auglių atvejais.
Galutinė prognozė ir gydymo taktika priklauso nuo naviko laipsnio, vietos, paciento amžiaus ir kitų individualių veiksnių. Regeluarūs vizitai pas gydytoją ir gydymo laikymasis yra pagrindiniai sėkmingos kontrolės garantai.
