Peritoninė karcinomatozė – tai būklė, kai vėžys išplitęs į pilvaplėvę – ploną dangalą, kuris iškloja pilvo ir dubens ertmes, apgaubia jose esančius organus. Skirtingai nei pirminis pilvaplėvės vėžys, peritoninė karcinomatozė visada atsiranda dėl to, kad vėžio ląstelės iš kito organo patenka į pilvaplėvę ir jose ima formuotis antriniai augliai.
Dažniausi šios ligos šaltiniai
Peritoninė karcinomatozė gali išsivystyti sergant beveik bet kokia vėžio forma, tačiau tam dažniausiai prielaidų sudaro onkologiniai procesai šiuose organuose:
- kiaušidės (tai – dažniausias atvejis)
- storosios žarnos
- skrandis
- kasa
- priedas
- tiesioji žarna
Tokio tipo vėžys vadinamas metastazavusiu arba vėlyvojo etapo vėžiu. Nors sergant pažengusiu vėžiu dažnai prognozės prastesnės, tačiau šiuolaikiniai gydymo būdai gali reikšmingai pristabdyti ligos eigą ir prailginti gyvenimo trukmę.
Simptomai
Iš pradžių peritoninė karcinomatozė dažniausiai nesukelia jokių juntamų požymių. Tik įsigalėjus vėžiui ir apėmus didesnę pilvaplėvės dalį, pasireiškia nemalonūs simptomai, kurių dažniausias – pilvo ertmėje besikaupiantis skystis, vadinamas ascitu. Gali atsirasti ir kitų požymių:
- pilvo pūtimas ir didėjimas
- skausmas pilvo srityje
- čiuopiamas darinys
- nuolatinis nuovargis
- skausmas apatinėje nugaros dalyje
- pykinimas, vėmimas
- vidurių užkietėjimas
- nepaaiškinamas kūno svorio svyravimas
Reikia atsiminti, kad šie simptomai gali būti būdingi ir kitiems, nesusijusiems su vėžiu, sveikatos sutrikimams, todėl visuomet svarbu pasitarti su gydytoju.
Priežastys – kaip išsivysto peritoninė karcinomatozė
Ši būklė išsivysto tada, kai iš kito organo į pilvaplėvę patenka vėžio ląstelių. Dažniausiai tai nutinka, kai pirminis navikas auga organuose, esančiuose pilvo ertmėje – pavyzdžiui, kiaušidėse ar storojoje žarnoje.
Visgi, apie 10% atvejų navikas į pilvaplėvę išplinta iš už pilvo ertmės ribų – tokiu atveju vėžio ląstelės į pilvaplėvę patenka per kraują ar limfą.
Diagnozės nustatymas ir tyrimai
Diagnostika remiasi išsamiais tyrimais, leidžiančiais nustatyti navikų lokalizaciją ir jų paplitimą pilvaplėvėje:
- Vaizdiniai tyrimai: naudojami kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso (MRT) ar pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimai. Jie padeda įvertinti, kiek liga išplito.
- Kraujo tyrimai: dažnai tikrinama, ar nepakitęs navikinių žymenų lygis, kurie gali signalizuoti apie ligos buvimą.
- Paracentezė: esant ascitui, galima paimti pilvo skysčio pavyzdį ir jį ištirti dėl vėžio ląstelių.
- Biopsija: paimamas naviko fragmentas ir siunčiamas ištyrimui patvirtinti vėžinių ląstelių buvimą.
Gydytojai dažnai naudoja peritoninės karcinomatozės indeksą (PCI), siekdami tiksliai įvertinti navikų pasiskirstymą pilvo srityje ir jų dydį. PCI surenkami taškai padeda spręsti, kokia tikimybė, kad navikus pavyks pašalinti chirurginiu būdu.
Gydymo galimybės
Pagrindinė ir dažniausiai taikoma gydymo strategija yra citoredukcinė operacija, derinama su hiperterminės į pilvapleves chemoterapijos procedūra (HIPEC). Operacijos metu siekiama pašalinti visus matomus navikus, o HIPEC procedūra padeda sunaikinti likusias mikrobine vėžio ląsteles pasitelkiant tiesiogiai į pilvo ertmę sušvirkščiamus ir pašildytus chemoterapinius vaistus. Toks derinys paprastai yra efektyvesnis nei tradicinė chemoterapija.
Šis gydymas taikomas kartu su pirminio vėžio terapija. Jeigu operacija negalima dėl bendros sveikatos būklės ar kitų priežasčių, dėmesys skiriamas simptominėms priemonėms, t. y. pagalbai, palengvinančiai kasdienę savijautą – pavyzdžiui, mažinant skausmą ar kitus nemalonius pojūčius.
Galimos gydymo komplikacijos
Tiek kompleksinė chirurginė operacija, tiek HIPEC procedūra laikomi saugiais ir efektyviais metodais, jei pacientai tinkamai atrenkami. Vis dėlto, kaip ir po bet kurios didelės chirurginės intervencijos, gali kilti komplikacijų:
- gausus kraujavimas
- organų sienelių prakiurimas
- siūlių nesandarumas (anastomozės nuotėkis)
- infekcijos
- pūliniai
- sepsis
Prieš gydymą gydytojas išsamiai paaiškins galimas rizikas ir jų santykį su laukiamais rezultatais.
Ligos eiga ir prognozės
Citoredukcinė chirurgija kartu su HIPEC reikšmingai pagerino peritoninės karcinomatozės sergančiųjų ilgalaikę prognozę. Nors liga nelaikoma pagydoma, tokiu gydymu galima pasiekti ilgesnę gyvenimo trukmę.
Tarp pacientų, kuriems pavyksta visiškai pašalinti naviką chirurginiu būdu, penkerių metų išgyvenamumas siekia apie 45%. Jei pašalinti visos navikinės masės nepavyksta, šis rodiklis sumažėja iki mažiau nei 10%. Be naviko pašalinimo sėkmės, prognozei įtakos turi ir pirminės vėžio rūšis, vėžinių ląstelių savybės, simptomų sunkumas bei PCI indeksas.
Kasdienybė sergant šia liga
Gyvenimas susidūrus su metastazavusiu vėžiu visuomet reikalauja nemažai pastangų tiek fizine, tiek emocine prasme. Netikrumas dėl sveikatos ir įvairūs ligos ar gydymo sukelti simptomai kelia iššūkių kasdien.
Labai svarbu pasinaudoti visomis prieinamomis pagalbos priemonėmis – nuo paliatyvios pagalbos iki psichologinės paramos ar bendravimo su kitais sergančiaisiais. Grupiniai pokalbiai ir paramos grupės padeda lengviau įveikti emocinį krūvį.
Savigyda ir gydytojo priežiūra
Norint veiksmingai valdyti ligą ir pritaikyti gydymą, būtinos reguliarios konsultacijos su gydytoju – jos padeda įsitikinti, kad gydymas veikia, ir laiku pastebėti bet kokius naujus arba stiprėjančius simptomus. Gydytojas gali pasiūlyti individualių priemonių ar naujus gydymo būdus, kai to prireikia.
Klausimai gydytojui
- Kokius tyrimus turėsiu atlikti?
- Kokią gydymo taktiką rekomenduojate?
- Kokio šalutinio poveikio tikėtis?
- Koks rezultatas galimas po gydymo?
- Kokie resursai padėtų susidoroti su simptomais ar gydymo pasekmėmis?
