Skrandžio turinio siurbimas (kartais vadinamas skrandžio plovimu ar siurbimu per nazogastrinį zondą) – tai medicininė procedūra, kurios metu per įvestą vamzdelį iš skrandžio pašalinamas jo turinys. Dažniausiai ji taikoma skubiais atvejais, kai reikia greitai sumažinti į skrandį patekusios medžiagos poveikį arba laikinai ištuštinti skrandį dėl kitų medicininių priežasčių.
Prieš pradedant procedūrą, medicinos personalas paprastai nuskausmina ar „numalšina“ ryklę, kad būtų mažiau nemalonių pojūčių ir pykinimo reflekso. Tuomet per burną arba nosį įvedamas plonas, suteptas vamzdelis, kuris per stemplę nukreipiamas į skrandį. Prijungus siurbimą, skrandžio turinys pašalinamas per zondą.
Kada taikomas skrandžio turinio siurbimas
Pagal dabartines medicinos žinias, dažniausia skrandžio siurbimo priežastis – tam tikrų nuodų ar vaistų perdozavimo atvejai. Jei praryta potencialiai toksiška medžiaga (pavyzdžiui, buitinė cheminė priemonė), rekomenduojama kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą. Klinikinėje praktikoje pastebima, kad procedūra gali būti veiksmingesnė, jei atliekama palyginti greitai po nurijimo – kol medžiaga dar nėra toliau nuslinkusi virškinamuoju traktu.
Skrandžio siurbimas taip pat gali būti taikomas po kai kurių pilvo srities operacijų, kai svarbu laikinai palaikyti skrandį tuščią ir sumažinti jo apkrovą gijimo laikotarpiu. Tokiais atvejais žmogus paprastai nevalgo kieto maisto, o į skrandį patenka tik nedideli skysčių kiekiai; tada taikomas švelnesnis siurbimas, kad skysčiai nesikauptų.
Kitos situacijos, kai procedūra gali būti naudinga
- kai reikia paimti skrandžio sulčių mėginį tyrimams;
- kai žarnynas užsikimšęs ir būtina mažinti spaudimą virškinamajame trakte;
- kai įtariamas ar nustatytas kraujavimas iš skrandžio ir reikia pašalinti kraują ar krešulius;
- kai atliekamos tam tikros viršutinės virškinamojo trakto endoskopinės procedūros ir siekiama išvalyti skrandžio turinį, pavyzdžiui, esant vėmimui krauju;
- kaip pagalbinė priemonė prieš operaciją, siekiant sumažinti aspiracijos riziką (kai skrandžio turinys patenka į kvėpavimo takus);
- ligoninėje, taikant pagalbinę ventiliaciją, kai reikia sumažinti skrandžio išsipūtimą ir „dekompresuoti“ skrandį.
Kaip pasiruošiama procedūrai
Jei skrandžio turinio siurbimas atliekamas dėl apsinuodijimo, perdozavimo ar kitos skubios būklės, iš anksto pasiruošti dažniausiai nėra galimybės. Tokiais atvejais sprendimas priimamas atsižvelgiant į situaciją ir galimą naudą.
Kai procedūra planuojama tyrimui (pavyzdžiui, skrandžio sulčių mėginiui), gydytojas gali paprašyti tam tikrą laiką nevalgyti arba laikinai nevartoti kai kurių vaistų. Tai padeda gauti patikimesnį mėginį ir sumažina procedūros trukdžius.
Kaip atliekamas skrandžio turinio siurbimas
Pirmiausia ryklė dažnai nuskausminama vietiniu vaistu, kad sumažėtų dirginimas ir vėmimo refleksas. Tada per nosį arba burną įvedamas zondas ir atsargiai nuleidžiamas stemplės keliu iki skrandžio. Stemplė – tai „vamzdelis“, jungiantis burnos ertmę su skrandžiu.
Priklausomai nuo situacijos, į zondą gali būti suleidžiama vandens ar druskos tirpalo, o po to pradedamas siurbimas. Medicinos praktikoje druskos tirpalas neretai naudojamas tam, kad būtų mažesnė skysčių ir mineralų pusiausvyros sutrikimų tikimybė, kai iš skrandžio šalinamas turinys.
Po pilvo operacijų zondas kartais paliekamas ilgesniam laikui. Tokiu atveju slaugytojas ar kitas personalas gali reguliariai praplauti zondą druskos tirpalu, kad jis neužsikimštų ir išliktų pralaidus.
Galimi pojūčiai ir rizikos
Procedūra gali būti nemaloni: įvedant zondą dažnai kyla noras springti ar vemti, o po procedūros gerklę gali perštėti ar jausti dirginimą. Paprastai šie pojūčiai yra laikini.
Kaip ir atliekant daugumą invazinių procedūrų, yra ir rimtesnių galimų komplikacijų. Viena svarbiausių – aspiracija, kai skrandžio turinys patenka į kvėpavimo takus ir plaučius, o tai gali sukelti aspiracinę pneumoniją. Moksliniai duomenys rodo, kad rizika gali didėti, jei zondas pasislenka iš vietos arba procedūra atliekama sudėtingomis klinikinėmis aplinkybėmis.
Požymiai, kurių gali būti svarbu nepražiūrėti
- krūtinės skausmas;
- švokštimas;
- kosulys ir atsikosėjimas skrepliais;
- melsvas odos atspalvis;
- ryškus silpnumas ar išsekimas;
- karščiavimas.
Taip pat galimi ir kiti nepageidaujami reiškiniai: trumpalaikiai balso klosčių spazmai, zondo patekimas ne į stemplę, o į kvėpavimo takus, stemplės pažeidimas, skrandžio turinio pastūmimas giliau į žarnyną, nedidelis kraujavimas. Dėl to procedūrą turėtų atlikti apmokytas medicinos personalas, o sprendimas ją taikyti visada vertinamas individualiai – pasveriant tikėtiną naudą ir galimą riziką.
Jei kyla klausimų ar nerimo dėl šio metodo, tikslinga aptarti tai su gydytoju – jis gali paaiškinti, kodėl procedūra siūloma konkrečioje situacijoje ir kokių atsargumo priemonių imamasi.
