Stereotipinių judesių sutrikimas – tai būklė, kai žmogus kartoja tam tikrus judesius be aiškios priežasties ar tikslo. Šie veiksmai neretai pasikartoja ta pačia seka, pavyzdžiui, linguojama galva, siūbuojamas kūnas, plojama rankomis. Dažnai tokie judesiai trukdo kasdienei veiklai ar net gali sukelti kūno sužalojimus.
Judesių stereotipijos: kas tai?
Nors stereotipinių judesių sutrikimas dažnai painiojamas su motorinėmis (judesio) stereotipijomis, svarbu žinoti, kad tai nėra visiškai tapatūs dalykai. Motorinės stereotipijos – tai tam tikri pasikartojantys judesiai ar veiksmai, o pats sutrikimas apibrėžiamas kaip būklė, kai šie judesiai tampa tokie dažni ir stiprūs, kad trukdo žmogui gyventi ar apsaugo nuo kitų paplitusių priežasčių.
- Paprastos motorinės stereotipijos – dažniausiai pasitaikantys elgesio modeliai, stebimi tiek vaikams, tiek suaugusiems: pavyzdžiui, pirštų žnaibymas, plaukų sukimasis, nagų kramtymas. Tokios stereotypijos dažniausiai nesukelia didesnių rūpesčių ir netrukdo kasdienybės.
- Sudėtingos motorinės stereotipijos – sudėtingesni, dažnai intensyvesni judesiai, tokie kaip rankų plazdenimas, kūno siūbavimas, burnos ar veido raumenų judesiai. Šie veiksmai dažniausiai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje (iki 3 metų) ir gali tęstis visą gyvenimą, kartais sukelia sunkumų bendraujant ar net fizinę žalą.
Stereotipinių judesių rūšys
Motorinės stereotipijos taip pat skirstomos į dvi pagrindines grupes – pirmines ir antrines:
- Pirminės – atsiranda savaime, be kitų sveikatos sutrikimų ar neurovystymų sutrikimų.
- Antrinės – išsivysto kaip tam tikros diagnozės ar sutrikimo (pavyzdžiui, autizmo ar raidos sutrikimų) dalis.
Todėl jei vaikas, turintis, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą, rodo pasikartojančius judesius, jie laikomi to sutrikimo dalimi, o ne atskiru stereotipinių judesių sutrikimu. Svarbu, kad diagnozuojant SMD neturėtų būti kitos būklės, kuri paaiškintų simptomus.
Kiek paplitęs šis sutrikimas?
Tiksliai nustatyti, kiek žmonių turi stereotipinių judesių sutrikimą, sudėtinga, nes dažniau tyrinėjamos motorinės stereotypijos apskritai. Sudėtingesnės (kompleksinės) motorinės stereotipijos pasitaiko maždaug 3–4 % vaikų, tačiau tarp vaikų, turinčių raidos sutrikimų ar autizmo, šis skaičius gali siekti net iki 61–88 %.
Paprastesni judesiai labai paplitę – jų pasitaiko nuo 20 % iki net 70 % sveikų, normaliai besivystančių vaikų.
Sutrikimo simptomai
Stereotipinių judesių sutrikimui būdingi pasikartojantys, monotoniški judesiai, kurie gali trukdyti kasdieniam gyvenimui ar sukelti fizinę žalą. Dažniausi šių judesių pavyzdžiai:
- Rankų plazdenimas
- Kūno siūbavimas
- Galvos daužymas
- Pirštų ar rankų trūkčiojimas
- Veido, burnos raumenų judesiai
- Save žalojantis elgesys: kapstymas, kandžiojimas
- Labai intensyvus nagų kramtymas
Tokie judesiai dažniausiai sustiprėja esant stresui, nerimui, didelei koncentracijai, susijaudinimui ar net nuoboduliui. Juos sumažinti ar sustabdyti dažnai padeda įvairūs dėmesio nukreipimo būdai.
Daugelis vaikų apibūdina šiuos judesius kaip malonius arba natūralius, tačiau, skirtingai nei sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, SMD judesiai nėra veikiami įkyrių minčių. Kai bandoma sulaikyti ar uždrausti šiuos judesius, vaikai dažnai pasipiktina ar susierzina.
Sutrikimo priežastys
Nors tikslios priežastys nėra žinomos, manoma, kad stereotipinių judesių atsiradimą gali lemti tam tikrų smegenų chemijos medžiagų pusiausvyros sutrikimas (neurotransmiteriai – dopaminas, acetilcholinas, GABA). Pastebėta, kad kompleksinės stereotipijos dažniau pasitaiko tose šeimose, kuriose tokį elgesį rodo tiesioginiai giminaičiai (broliai, seserys ar tėvai). Tačiau tikslaus geno, atsakingo už šiuos judesius, kol kas nėra atrasta.
Diagnostika ir tyrimai
Norint, kad vaikui būtų diagnozuotas stereotipinių judesių sutrikimas, turi būti laikomasi kelių sąlygų:
- Pasikartojantys judesiai trunka ne trumpiau kaip keturias savaites.
- Šie judesiai trukdo socialinei, akademinei ar kitai veiklai arba sukelia žalingų padarinių.
- Nėra kitos medicininės ar neurologinės priežasties, galinčios paaiškinti judesių pobūdį.
Diagnozuojant dažniausiai atliekamas fizinis vaiko ištyrimas, išsiaiškinama jo sveikatos, raidos istorija, klausiama, kada prasidėjo judesiai, kokioje situacijoje jie dažniausiai pasireiškia, kaip tai paveikia kasdienybę. Prireikus, atliekami papildomi kraujo ar kiti laboratoriniai tyrimai, kad būtų atmestos kitos galimos priežastys.
Kaip padėti vaikui?
Nors stereotipinių judesių sutrikimas dažnai nereikalauja gydymo, jeigu vaikas pats nori sumažinti judesių dažnį – arba jeigu judesiai sukelia traumų riziką – pasiteisina įpročio keitimo treniruotės (habit reversal training, HRT). Ši metodika padeda tiek vaikui, tiek mokytojams ar artimiesiems atpažinti, kada ima prasidėti stereotipija, ir ją pakeisti kitomis, saugesnėmis veiklomis. Svarbu, kad šie mokymo principai būtų taikomi tiek namuose, tiek mokykloje.
Jei pasikartojantys judesiai sukelia sužalojimų, gali būti prireikta specialių priemonių – pavyzdžiui, šalmo ar apsauginių pirštinių – kad sumažėtų žala. Sprendimus geriausia priimti pasitarus su gydytoju ar ergoterapeutu, pagal vaiko specifinius poreikius.
Medikamentai, kaip rodo tyrimai, gali būti veiksmingi tam tikrais atvejais, kai motorinės stereotipijos pasireiškia kartu su autizmo spektro ar kitais neurovystymų sutrikimais, tačiau nėra įrodymų, jog jie veiksmingi būtent esant stereotipinių judesių sutrikimui be kitų diagnozių.
Ar galima sutrikimo išvengti?
Nuo šios būklės apsisaugoti neįmanoma, nes jos priežastys nėra visiškai aiškios.
Ilgalaikė perspektyva
Stereotipiniai judesiai dažniausiai išlieka ir paauglystėje, ir suaugusiųjų amžiuje. Jei judesiai nesukelia fizinės žalos ar netrukdo kasdienėms veikloms, laikoma, kad jie patys savaime nekenksmingi. Tokią elgseną galima priimti kaip individualų vaiko būdą bendrauti su pasauliu. Kad ir kaip kai kurie judesiai išsiskirtų iš aplinkos, jie nebūtinai yra blogi ar nenormalūs.
Jei vaikui rūpi šių judesių kontrolė, verta kreiptis į specialistus – gydytoją ar ergoterapeutą. Įtraukus vaiką į sprendimų priėmimą dėl jam taikomos pagalbos, stiprėja jo pasitikėjimas ir savivoka, gerėja emocinė savijauta.
Ką verta paklausti gydytojo?
- Kokia gali būti stereotipinių judesių sutrikimo priežastis?
- Kaip išsiaiškinti, ar mano vaikui nėra kitos diagnozės?
- Ar reikėtų stebėti dėl kitų galimų sutrikimų?
- Kaip galėčiau padėti savo vaikui, kuris turi šį sutrikimą?
- Kokie specialistai galėtų papildomai padėti?
