Dendrofobija – tai intensyvi ir dažnai nekontroliuojama medžių baimė, dėl kurios žmonės gali vengti būti lauke, važiuoti automobiliais ar net iš viso išeiti iš namų. Nors pati sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžių „dendron“ (medis) ir „phobos“ (baimė), pats sutrikimas nėra retas, tačiau apie jį nedrąsu kalbėti, tad tikrasis sergančiųjų skaičius gali būti kur kas didesnis nei manyta.
Kas yra dendrofobija?
Šio sutrikimo esmė – stipri baimė medžių ar su jais susijusių situacijų, tačiau dažniausiai objektas nėra realiai pavojingas. Dendrofobija priskiriama specifinėms fobijoms – tai reiškia, kad baimės reakcija kyla susidūrus su konkrečiu objektu ar aplinka (šiuo atveju – medžiais).
Šios fobijos paveiktas asmuo gali vengti ne tik pasivaikščiojimų ar kelionių, bet ir pasistenkti net nematyti medžių pro langą ar filmuose. Kraštutiniais atvejais gali būti jaučiama neišvengiama panika net mintyse įsivaizdavus medį.
Kaip dažnai pasitaiko ši baimė?
Numerių nėra, nes daugybė žmonių slepia savo fobijas arba nesupranta, kas su jais vyksta. Vis dėlto žinoma, kad apie dešimtadalis suaugusiųjų ir penktadalis paauglių bent kartą gyvenime susiduria su specifinės fobijos simptomais, todėl galima spėti, jog dendrofobijos atvejai tikrai nėra reti.
Kaip pasireiškia dendrofobija?
Žmonėms, kenčiantiems nuo šios fobijos, baimę gali kelti įvairūs su medžiais susiję dalykai. Pavyzdžiui:
- Baimė, kad medžiuose slypi pavojai (nuodingi gyvūnai, kaip vorai, skorpionai ar gyvatės);
- Nerimas vaikštant ar važiuojant šalia medžių;
- Baimė, kad medžio šaka ar pats medis gali ant jų užkristi;
- Šešėliai, kuriuos meta medžiai, ypač tamsoje;
- Lapų šnarėjimo garsai gali kelti nerimą;
- Bijoma užkliūti už šaknų arba pasimesti miške.
Ribinių atvejų metu šie žmonės gali atsisakyti išeiti iš namų, vengti viešų renginių lauke ar net sustabdyti savo kasdienę veiklą dėl stiprios baimės.
Dendrofobijos simptomai
Dendrofobijos simptomai gali būti labai įvairūs – nuo nestiprų nerimą sukeliančių iki sunkiai valdomų panikos atakų. Dažniausiai pasireiškia:
- Didelė įtampa ar nerimas matant ar net pagalvojus apie medžius;
- Drebulys, šaltkrėtis, sustiprėjęs prakaitavimas;
- Širdies plakimo padažnėjimas, ritmo sutrikimai;
- Galvos svaigimas, pykinimas arba silpnumas;
- Sutrikęs kvėpavimas, oro trūkumo pojūtis;
- Pilvo skausmai ar nevirškinimas.
Kas sukelia dendrofobiją?
Yra keli galimi šios fobijos atsiradimo keliai:
- Sunkūs, traumuojantys įvykiai: pavyzdžiui, jei žmogus vaikystėje patyrė nelaimingą atsitikimą po medžiu, patyrė grėsmę dėl kritusios šakos arba artimas žmogus susižeidė tarp medžių;
- Išgirstos bauginančios istorijos apie medžius, ypač vaikystėje pasakojamos pasakos ar matyti siaubo filmai, kuriuose medžiai vaizduojami pavojingai ar mistiškai;
- Paveldimumas ir šeimos istorija: jei artimieji turėjo fobijų ar nerimo sutrikimų, rizika padidėja, taip pat įtakos gali turėti genetika;
- Išmoktas elgesys: stebint aplinkinius, kurie bijo medžių, ši baimė gali būti perimta arba dar labiau sustiprėti.
Kas rizikuoja susirgti dendrofobija?
Šiam sutrikimui labiau linkę asmenys, jau turintys kitų psichinės sveikatos sunkumų, tokių kaip:
- Kitos fobijos;
- Bendras nerimo sutrikimas;
- Panikos priepuoliai ar panikos sutrikimas;
- Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų.
Su kokiomis fobijomis dažniausiai siejama dendrofobija?
- Hylophobia – miško baimė;
- Nyctohylophobia – miško ar tamsios girios baimė naktį;
- Nyctophobia – tamsos baimė;
- Xylophobia – medinių objektų arba miško baimė.
Kokios situacijos sukelia dendrofobija?
Šios fobijos simptomai gali suaktyvėti bet kada, kai žmogus mato ar pagalvoja apie medžius. Dažniausiai juos sukelia:
- Medžių vaizdas gatvėse, parkuose, soduose, miškuose;
- Vaizdai ar scenos filmuose, televizijoje ar nuotraukose;
- Važiuojant ar einant pro medžius;
- Mintys apie susitikimus lauke ar veiklas gamtoje.
Kaip diagnozuojama dendrofobija?
Dendrofobijos nustatymui gydytojai taiko psichikos sveikatos įvertinimą: teiraujamasi apie jaučiamus simptomus, esamus kitus sutrikimus, galimą baimių istoriją. Specializuotų testų diagnozavimui nėra, tačiau prireikus asmuo gali būti nukreiptas pas psichikos sveikatos specialistą, kuris padės įvertinti fobijos mastą ir parinkti tinkamiausią pagalbą.
Dendrofobijos gydymo būdai
Vienas iš efektyviausių fobijų įveikos metodų yra ekspozicijos terapija. Šios terapijos metu žmogus pamažu supažindinamas su baimę keliančia situacija ar objektu, išmoksta taikyti kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikas, mato nuotraukas ar vaizdo siužetus, kol galiausiai gali pasivaikščioti šalia tikro medžio. Net iki devynių iš dešimties žmonių, kenčiančių nuo specifinių fobijų, po ilgesnio šios terapijos taikymo pastebi palengvėjimą.
Ekspozicijos terapijos etapai gali būti tokie:
- Įsisavinamos kvėpavimo ir atpalaiduojančios metodikos;
- Žiūrimi vaizdai ar vaizdo medžiaga su medžiais;
- Įsivaizduojama esanti po medžiu parke ar miške;
- Galiausiai stebimi ar lankomi tikri medžiai lauke.
Kiti veiksmingi pagalbos būdai
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): ši metodika moko keisti reakcijas į baimės sukėlėjus ir išmokti naujų elgesio modelių. Dažnai jungama su ekspozicijos terapija;
- Dialektinė elgesio terapija (DET): padeda valdyti stiprias emocijas, gyventi šia akimirka, palaikyti ryšius su žmonėmis. DET galima taikyti grupiniuose ar individualiuose užsiėmimuose;
- Hipnoterapija: taikant specialias atpalaidavimo technikas ir dėmesio sutelkimą, galima keisti požiūrį į medžius bei ieškoti šakninių nerimo priežasčių;
- Medikamentai: specifinis vaistas dendrofobijai nėra skirtas, bet kartais gali būti pasitelkiami vaistai nuo panikos atakų ar kitų psichikos sutrikimų;
- Dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) programos, įskaitant aštuonių savaičių meditacijas ir jogos užsiėmimus – jos mažina momentinį nerimą;
- Reguliari jogos ir meditacijos praktika – padeda atsipalaiduoti ir gerinti savijautą, lengviau įveikti streso momentus.
Kokių sunkumų gali sukelti dendrofobija?
Sunki dendrofobija gali labai apriboti žmogaus gyvenimo kokybę. Vengiant išeiti į lauką, gali būti sunku palaikyti socialinius ryšius, dalyvauti renginiuose gamtoje ar net nuvykti į darbą. Kadangi medžiai – neišvengiama aplinkos dalis, baimė gali priversti visiškai užsidaryti namuose.
Dalis žmonių patiria panikos atakas – tai pasireiškia stipriu širdies plakimu, oro trūkumu, skausmu krūtinėje ar kitais panašiais pojūčiais. Kartais nuolatinė įtampa ir baimė dėl galimų panikos atakų perauga į panikos sutrikimą, kuris gali pareikalauti nuolatinio nerimą mažinančių vaistų vartojimo.
Kada verta kreiptis į specialistus?
- Kai pasireiškia stiprios panikos atakos;
- Kai nuolatinė baimė pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ar kokybiškam miegui.
Klausimai, kuriuos svarbu aptarti su gydytoju
- Kiek laiko gali trukti gydymo procesas?
- Kokius požymius verta pastebėti stebint galimus komplikacijų ženklus?
- Kokia galėtų būti baimės atsiradimo priežastis?
- Kuris pagalbos būdas būtų efektyviausias mano atveju?
