Priekinė fibrozuojanti alopecija – tai plaukų slinkimo forma, kuri dažniausiai pažeidžia plaukų liniją kaktos srityje ir smilkinius. Ši liga palaipsniui naikina plaukų folikulus, todėl plaukai auga vis rečiau arba visiškai nustoja augti paveiktose vietose. Neretai pažeidžiami ir antakiai, o retais atvejais – ir kitos kūno vietos.
Kas dažniausiai susiduria su šia liga?
Priekinė fibrozuojanti alopecija daugeliu atvejų pasireiškia moterims po menopauzės, dažniausiai po 50 metų amžiaus. Vis dėlto, kartais pirmieji simptomai gali atsirasti ir jaunesnėms moterims – nuo 21 metų. Jautresnės šiai būklei yra moterys, turinčios afrikietiškų šaknų – jos suduria su pirmosiomis problemomis anksčiau, neretai net ketvirtą dešimtmetį. Vyrams ši liga diagnozuojama itin retai.
Tyrimai rodo, kad rizika susirgti išauga, jeigu:
- Šeimoje yra sergančiųjų šia liga.
- Diagnozuota rožinė.
- Yra skydliaukės funkcijos sutrikimų.
- Sergate 2 tipo cukriniu diabetu.
Kiek paplitusi priekinė fibrozuojanti alopecija?
Nors tai – gana reta liga, pastaraisiais metais ji diagnozuojama vis didesniam žmonių skaičiui visame pasaulyje.
Priekinės fibrozuojančios alopecijos priežastys
Kol kas nėra tiksliai aišku, kodėl išsivysto priekinė fibrozuojanti alopecija. Manoma, kad tam įtakos gali turėti keletas veiksnių:
- Autoimuniniai procesai – kai imuninė sistema atakuoja plaukų folikulus, sukeldama uždegimą ir randėjimą. Ši liga gali būti gimininga lichen planopilaris formai, sukeliančiai panašius randus galvos odoje.
- Paveldimumas – pastebėta, kad liga gali kartotis šeimose.
- Hormonai – dauguma pacientų yra po menopauzės, todėl įtariamas hormonų balanso pokytis.
- Operacijos – pavyzdžiui, veido patempimo ar plaukų persodinimo procedūros.
Taip pat tiriama, ar liga neprasideda dėl vienos ar kelių išorinių priežasčių, ypač jei žmogus jau turi tam genetinį polinkį. Galimi rizikos veiksniai:
- Intensyvus saulės poveikis.
- Viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos.
- Tam tikri vaistai.
- Užterštas maistas, ypač turintis dioksinų.
- Kosmetikos priemonės, pavyzdžiui, apsauginiai kremai nuo saulės.
Ligos simptomai
Pagrindinis priekinės fibrozuojančios alopecijos požymis – lėtai progresuojanti plaukų linijos trauka atgal kaktos ir smilkinių srityse. Oda šioje zonoje gali atrodyti normali, tačiau kartais tampa šviesesnė, randėta ar kiek blizganti. Dažnu atveju prieš regimą plaukų slinkimą galvos srityje, pradeda retėti ir antakiai – šis simptomas fiksuojamas net 8–9 iš 10 ligonių moterų.
- Atsiranda plokščių tamsiai rudų arba pilkų odos plotelių veido ar kaklo srityse (hiperpigmentacija).
- Galvos oda gali niežėti arba skaudėti.
- Matomos didelės venos ant kaktos.
- Pastebima rožinė.
- Netoli plaukų linijos ar ant veido, galvos odos, susiformuoja nedideli gelsvi, rusvi ar odos spalvos spuogeliai.
Mažiau paplitę simptomai – plaukų slinkimas nuo rankų, kojų, blakstienų, veido, pažastų ar gaktos zonų. Kartais pastebima, kad balti plaukai atgauna natūralią spalvą – toks atvejis labai retas.
Kaip diagnozuojama ši liga?
Diagnozuojant priekinę fibrozuojančią alopeciją, gydytojas pirmiausia atidžiai apklausia pacientą apie anksčiau buvusias ligas, nuolat vartojamus vaistus ir simptomų istoriją. Taip pat atliekamas išsamus galvos odos, plaukų linijos ir antakių apžiūrėjimas.
Įtariant šią būklę, dažnai atliekama odos biopsija – vietiškai nuskausminus, paimamas mažas galvos odos gabalėlis ir ištiriamas mikroskopu. Kartais naudojamas plaukų patempimo testas – švelniai traukiama už plaukų, kad įvertinti jų stiprumą ir slinkimo laipsnį. Jei šalia plaukų linijos ar ant veido stebima guzelis, jis taip pat gali būti pašalinamas tyrimui.
Gauti rezultatai padeda gydytojui atskirti priekinę fibrozuojančią alopeciją nuo kitų plaukų slinkimo priežasčių, tokių kaip nuolatinis tempimas (traukos alopecija) ar androgeninė alopecija (paveldimas plikimas).
Gydymo galimybės
Šiandien nėra priemonės, kuri visiškai išgydytų priekinę fibrozuojančią alopeciją, tačiau gydymas gali padėti sulėtinti ligos eigą. Dažniausiai taikomas kelių vaistų derinys:
- Antibiotikai (pvz., doksiciklinas ar minociklinas) – mažina uždegimą.
- Kortikosteroidai, kurie gali būti leidžiami į galvos odą arba naudojami tepalu namuose, padeda stabdyti antakių retėjimą.
- Finasteridas arba dutasteridas (geriamos tabletės) – skirti tolimesniam plaukų slinkimo prevencijai.
- Hidroksichlorokvinas – sumažina niežėjimą ir skausmą, kai kurios studijos rodo, kad ankstyvose stadijose gali paskatinti išlikusių plaukų ataugimą.
- Minoksidilis – naudojamas išoriškai, dažnai kartu su kitais vaistais, skatina plaukų stiprumą ir gali lėtinti slinkimą.
Taip pat, esant poreikiui, taikomos papildomos priemonės:
- Plaukų persodinimas, ypač kai liga jau stabilizavosi.
- Lazerinė terapija – skirta niežėjimui ir uždegimui mažinti.
Pirmuosius teigiamus pokyčius – ligos progresavimo sulėtėjimą – pacientai dažniausiai pastebi per 6–18 mėnesių nuo gydymo pradžios, priklausomai nuo naudojamų metodų.
Kaip sumažinti riziką?
Šiuo metu nėra būdų užkirsti kelią priekinės fibrozuojančios alopecijos išsivystymui. Tačiau svarbu diagnozuoti ir pradėti gydymą kuo anksčiau – tai didina tikimybę sustabdyti ar pastebimai sulėtinti plaukų slinkimą.
Ligos eiga ir prognozė
Ligos progresavimas labai individualus – vieniems pokyčiai būna lėti, kitiems spartesni. Nepasireiškus gydymui, plaukų linija gali pamažu veltis atgal arba galvos odoje atsirasti plikų sričių ar net zigzago formos plikimo. Vis dėlto, kai kuriems žmonėms slinkimas gali sustoti savaime.
Net ir naudojant gydymą, atauginti jau prarastus plaukus sudėtinga, tačiau dažniausiai pavyksta sulėtinti tolimesnį jų netekimą.
Kaip save prižiūrėti susidūrus su šia liga?
Plaukų netekimas gali tapti psichologiškai sunkus. Kalbėjimasis apie šią problemą su artimais žmonėmis ar specialistu gali padėti susitvarkyti su stresu ir emocijomis. Daugelis randa pagalbą bendraminčių grupėse – pasidalijimas patirtimi su kitomis panašioje situacijoje atsidūrusiomis moterimis padeda lengviau priimti pokyčius.
Labai svarbu pradėti gydymą kuo anksčiau – kuo ilgiau delsite, tuo didesnė tikimybė netekti daugiau plaukų. Taip pat rekomenduojama:
- Nenaudoti naminių plaukų slinkimo priemonių be gydytojo konsultacijos.
- Riboti plaukų formavimo karščiu (tiesintuvais, džiovintuvais) naudojimą, nes ši šiluma gali dar labiau skatinti uždegimą.
- Pasitarti su kirpėju dėl šukuosenos, kuri padėtų užmaskuoti plikusias vietas.
- Rinktis švelnius, kvapiklių neturinčius veido prausiklius, kad nepablogintumėte odos būklės.
- Naudoti galvos apdangalus – skrybėles, lankelius ar perukus.
Jeigu kyla abejonių dėl gydymo efektyvumo ar norite pasikonsultuoti dėl netenkamų plaukų maskavimo sprendimų, kreipkitės į gydytoją dermatologą – jis gali pasiūlyti papildomų patarimų ar priemonių, padedančių lengviau gyventi su šia diagnoze.
