Storosios žarnos displazija dažniausiai nustatoma atliekant profilaktinius storosios žarnos vėžio patikros tyrimus. Dažnu atveju pakitę audiniai aptinkami ir pašalinami tos pačios procedūros metu.
Pagal dabartines medicinos žinias, uždegiminės žarnyno ligos (UŽL), tokios kaip opinis kolitas ar Krono liga, didina storosios žarnos displazijos riziką. Dėl ilgalaikio uždegimo žarnyno gleivinėje gali atsirasti ląstelių pakitimų, kuriuos svarbu laiku pastebėti.
Ką reiškia storosios žarnos displazija
Displazija paprastai nesukelia jokių simptomų, todėl žmogus dažniausiai jos nejaučia. Svarbu suprasti, kad displazija nėra vėžys.
Medicinos praktikoje displazija apibūdinama kaip ląstelių pakitimai, rodantys didesnę tikimybę, jog ateityje gali vystytis piktybinis procesas. Kitaip tariant, tai „ikivėžinis“ pokytis: jis dar nėra vėžys ir pats savaime neišplinta į kitus organus, tačiau yra signalas atidžiau stebėti situaciją.
Kaip nustatoma displazija
Gydytojai displaziją dažniausiai aptinka tirdami storąją žarną dėl vėžio prevencijos ar polipų. Tam naudojami endoskopiniai tyrimai, leidžiantys apžiūrėti gleivinę iš vidaus.
Pagrindiniai tyrimai
- Kolonoskopija – tyrimas, kurio metu per išangę atsargiai įvedamas lankstus vamzdelis su mažyte kamera. Taip apžiūrima visa storoji žarna ir tiesioji žarna. Procedūros metu galima paimti audinių mėginius ar pašalinti įtartinas vietas.
- Lanksti sigmoidoskopija – panašus tyrimas, tačiau apžiūrima apatinė storosios žarnos dalis (maždaug apatinis trečdalis). Taip pat gali būti atliekamas audinių paėmimas ar pakitimų pašalinimas.
Displazijos valdymas sergant uždegimine žarnyno liga
Jei displazija nustatoma sergant UŽL, taktika dažniausiai priklauso nuo pakitimų apimties, jų vietos ir displazijos laipsnio. Dažniausiai pakitusi sritis pašalinama kolonoskopijos ar sigmoidoskopijos metu.
Jeigu aptinkama viena nedidelė žemo laipsnio displazijos sritis, neretai papildomo gydymo neprireikia. Vis dėlto dažniausiai rekomenduojama reguliariai kartoti kolonoskopijas, kad būtų laiku pastebėti nauji pakitimai.
Kai displazijos židinių yra keli arba nustatomas aukšto laipsnio pakitimas, gali būti svarstomi papildomi gydymo žingsniai. Kai kuriais atvejais gali prireikti operacijos, kurios metu pašalinama dalis storosios žarnos (žarnos dalies rezekcija).
Kodėl svarbus displazijos įvertinimas
Displazijos radinys vertinamas individualiai. Aptariant rezultatą su gydytoju paprastai svarbiausia žinoti:
- displazijos laipsnį (žemo ar aukšto laipsnio),
- pakitimų skaičių (vienas židinys ar keli),
- displazijos vietą storojoje žarnoje.
Ši informacija padeda suprasti, kokia yra tolimesnė stebėsenos taktika ir kaip displazijos nustatymas gali paveikti UŽL gydymo planą ateityje.
Stebėsena po displazijos nustatymo
Po displazijos aptikimo gydytojas dažnai rekomenduoja kontrolinę kolonoskopiją per kelis mėnesius (įprastai per 3–6 mėnesius). Jei kontrolės metu displazijos nerandama, vėliau gali būti skiriami reguliarūs stebėsenos tyrimai, neretai kas 12 mėnesių.
Tikslus intervalas priklauso nuo displazijos sunkumo, radinių pobūdžio ir kitų storosios žarnos vėžio rizikos veiksnių.
Kuo skiriasi žemo ir aukšto laipsnio displazija
Skiriami du pagrindiniai displazijos laipsniai:
- Žemo laipsnio displazija – ląstelių pakitimai yra mažesni.
- Aukšto laipsnio displazija – pakitimai ryškesni ir, vertinant mikroskopu, labiau panašūs į piktybinius.
Abiem atvejais tai nėra vėžys, tačiau abu tipai laikomi ikivėžiniais pakitimais, todėl paprastai rekomenduojamas pašalinimas ir atidi stebėsena.
Ilgalaikė prevencija sergant uždegimine žarnyno liga
Žmonėms, sergantiems UŽL ir turintiems displaziją, dažniausiai rekomenduojamos dažnesnės kolonoskopijos, siekiant laiku pastebėti naujus pakitimus ir sumažinti storosios žarnos vėžio riziką. Klinikinė patirtis rodo, kad ilgai trunkant UŽL simptomams (apie 8–10 metų), profilaktinių tyrimų poreikis tampa ypač aktualus, o kolonoskopijos intervalas neretai parenkamas kas 6–12 mėnesių.
Esmė
Storosios žarnos displazija dažniausiai nustatoma atliekant kolonoskopiją ar sigmoidoskopiją ir daugeliu atvejų gali būti pašalinta tų pačių procedūrų metu. Nors displazija nėra vėžys ir dažnai nesukelia simptomų, ji laikoma svarbiu rizikos signalu, todėl būtina aptarti radinius su gydytoju ir laikytis individualiai parinkto stebėsenos plano.
