Plaučių aktinomikozė – tai reta bakterinė plaučių infekcija, dar vadinama krūtinės ląstos (torakine) aktinomikoze. Pagal dabartines medicinos žinias, ši liga nėra užkrečiama – ji neplinta nuo žmogaus žmogui. Dažniausiai ji nustatoma 30–60 metų amžiaus žmonėms ir medicinos praktikoje kiek dažniau pasitaiko vyrams nei moterims. Nors gydymas daugeliu atvejų būna sėkmingas, jis paprastai užtrunka ilgai.
Turinys
Kas sukelia plaučių aktinomikozę
Plaučių aktinomikozę sukelia Actinomyces genties bakterijos. Įprastomis sąlygomis jos gali gyventi burnoje ir virškinamajame trakte ir nesukelti jokių problemų. Tačiau kai audiniai pažeidžiami, bakterijos gali patekti į gilesnius sluoksnius ir sukelti infekciją.
Dažnas „pradinis taškas“ – burnos ertmės ar dantenų problemos, pavyzdžiui, danties pūlinys ar dantenų liga. Pažeisti audiniai sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms plisti ir (tam tikromis aplinkybėmis) pasiekti plaučius ar kitas kūno vietas.
Vienas svarbiausių mechanizmų – aspiracija. Tai situacija, kai burnos ar skrandžio turinys (pvz., maisto dalelės ar sekretas) netyčia patenka į kvėpavimo takus ir plaučius, nors turėtų keliauti per virškinamąjį traktą. Būtent taip dažniausiai ir išsivysto plaučių aktinomikozė – ne nuo „iš išorės“ patekusios infekcijos, o dėl įprastai kūne esančių bakterijų patekimo į netinkamą vietą.
Kam rizika didesnė
Moksliniai duomenys rodo, kad tikimybė susirgti didėja esant tam tikroms būklėms ar įpročiams, kurie susiję su burnos infekcijomis, plaučių pažeidimu ar aspiracijos rizika.
- dantų pūliniai;
- nepakankama dantų ir dantenų priežiūra;
- emfizema (viena lėtinės obstrukcinės plaučių ligos formų);
- bronchektazės sukelti randiniai plaučių pakitimai;
- gausus alkoholio vartojimas.
Ilgalaikis gausus alkoholio vartojimas gali silpninti imuninės sistemos veiklą ir didinti infekcijų riziką. Be to, tokiais atvejais dažniau įvyksta aspiracija, pavyzdžiui, į kvėpavimo takus patekus vėmimo masei.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad riziką gali didinti ir kai kurios anatominės ar virškinamojo trakto būklės, pavyzdžiui, hiatinė išvarža (kai dalis skrandžio pasislenka į krūtinės ląstą). Vis dėlto šios sąsajos vertinamos atsargiai, nes duomenys nėra galutiniai.
Simptomai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Plaučių aktinomikozė dažniausiai prasideda pamažu, todėl požymiai ilgai gali būti neryškūs. Dažniau pasitaikantys simptomai:
- karščiavimas;
- nuovargis ir bendras silpnumas;
- dusulys;
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- krūtinės skausmas, sustiprėjantis giliai įkvepiant;
- naktinis prakaitavimas;
- apetito sumažėjimas;
- kosulys su skrepliais, kartais su kraujo priemaiša.
Kodėl ši infekcija gali būti pavojinga
Negydoma plaučių aktinomikozė gali sukelti ilgalaikių plaučių audinio pažeidimų. Sunkesniais atvejais infekcija gali išplisti ir sukelti komplikacijų kituose organuose, įskaitant galvos smegenų pūlinį ar infekcinį smegenų dangalų uždegimą (infekcinį meningitą). Tokios būklės gali kelti grėsmę gyvybei ir reikalauja skubios medicininės pagalbos.
Taip pat gali pasitaikyti ir kitos komplikacijos, pavyzdžiui, emfizema ar infekcinis osteomielitas – sunki kaulo infekcija.
Kaip nustatoma diagnozė
Plaučių aktinomikozės simptomai nėra specifiniai ir gali priminti kitas plaučių ligas. Dėl to diagnozei patvirtinti dažnai prireikia kelių tyrimų, parenkamų pagal situaciją:
- plaučio audinio biopsija (paimamas nedidelis audinio fragmentas ir tiriamas dėl infekcijos bei kitų pakitimų);
- bronchoskopija (plonas optinis instrumentas leidžia apžiūrėti kvėpavimo takus ir paimti mėginius);
- bendras kraujo tyrimas (vertinami uždegimo ar infekcijos požymiai);
- krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija (KT), padedanti detaliau įvertinti plaučių pakitimus;
- krūtinės ląstos rentgenograma;
- skreplių pasėlis (mėginys tiriamas dėl infekciją sukeliančių mikroorganizmų);
- skysčio paėmimas iš pleuros ertmės (kai aplink plautį susikaupia skysčio, jis gali būti paimamas tyrimams).
Gydymo principai
Pagrindinis gydymas – antibiotikai. Medicinos praktikoje dažniausiai taikomas penicilinas: pradžioje jis gali būti skiriamas injekcijomis kelias savaites, o vėliau gydymas tęsiamas geriamais antibiotikais (pvz., penicilinu ar amoksicilinu) kelis mėnesius. Bendras kursas neretai trunka ilgai, o kai kuriais atvejais gydymas gali užsitęsti iki maždaug pusantrų metų.
Jei žmogus yra alergiškas penicilinui, gydytojas parenka kitus antibiotikus, pavyzdžiui, cefazoliną ar klindamiciną, atsižvelgdamas į klinikinę situaciją ir tyrimų rezultatus.
Kai aplink plautį pleuros ertmėje susikaupia skysčio (pleuros išsipylimas), kartais prireikia jį pašalinti invaziniu būdu. Didesnis skysčio kiekis gali apsunkinti plaučių veiklą ir būti pavojingas, todėl situacija vertinama nedelsiant.
Operacinis gydymas gali būti svarstomas ir tada, kai dėl infekcijos atsiranda ryškus plaučių audinių pažeidimas ar būtina pašalinti pakitusius audinius.
Kaip sumažinti riziką
Kadangi infekcija dažnai siejama su burnos ertmės būkle ir aspiracijos rizika, svarbi prevencijos kryptis – gera kasdienė dantų ir dantenų priežiūra. Tai padeda mažinti bakterijų dauginimąsi ir burnos infekcijų tikimybę.
- Valykite dantis ir naudokite siūlą du kartus per dieną.
- Reguliariai lankykitės profilaktinei burnos higienai ir apžiūrai.
- Ribokite daug cukraus turinčius produktus, nes jie didina ėduonies riziką.