Arachnoidinės cistos: kas tai, susidarymo vietos, priežastys ir simptomai

Arachnoidinės cistos – tai skysčiu užpildytos ertmės, kurios gali susiformuoti prie smegenų bei stuburo. Jos nėra navikai ir nėra piktybinės, tačiau retais atvejais, išaugusios iki didelio dydžio ar spaudžiančios aplinkinius audinius, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, tarp jų – neurologinius pažeidimus ar judėjimo sutrikimus.

Kaip atsiranda arachnoidinės cistos

Dažniausiai arachnoidinės cistos išsivysto dar besiformuojant vaisiui – nėštumo pradžioje gimdoje, tačiau kartais jos gali susiformuoti ir vėliau, pavyzdžiui, po galvos traumos vaikystėje ar patyrus infekciją, operaciją ar kitą pažeidimą. Tokios cistos vadinamos antrinėmis. Nėra aišku, kodėl daugeliui žmonių jos susiformuoja. Pastebėta, kad genetika gali turėti įtakos – kai kuriais atvejais cistos kartojasi šeimose. Be to, jos pasitaiko žmonėms, sergantiems tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, arachnoiditu ar Marfano sindromu.

Dažnumas ir rizikos veiksniai

Arachnoidinė cista – dažniausiai pasitaikanti smegenų cistos rūšis. Tokios cistos gali išsivystyti bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai aptinkamos kūdikiams ir vaikams. Berniukams jos pasitaiko žymiai dažniau nei mergaitėms. Šių cistų tikrasis paplitimas nėra žinomas, nes didelė dalis jų nesukelia jokių nusiskundimų ir būna diagnozuojamos atsitiktinai kitu tikslu atlikus galvos tyrimą.

Kur dažniausiai vystosi arachnoidinės cistos

Labiausiai paplitusios yra arachnoidinės cistos, susiformuojančios smegenyse. Rečiau jos vystosi stuburo kanale. Cistos išsidėsto ant labai plonos membranos, vadinamos arachnoidine plėve, kuri saugo smegenis ir stuburą. Dėl išvaizdos ši membrana primena voratinklį.
Dažniausiai jos aptinkamos vidurinėje skalio dalyje prieš ausis (vidurinioji duobė), rečiau – už akių (supraseliarinė sritis) ar kaukolės pagrinde (užpakalinė duobė). Kiekviena šių vietų – svarbi, nes jose cirkuliuoja smegenų skystis, kuris apsaugo ir maitina nervų sistemą. Arachnoidinės cistos atsiranda, kai šis skystis kaupiasi ir užsispaudžia membranos maišelyje.

Cistų simptomai

Didžioji dalis arachnoidinių cistų simptomų nesukelia, tačiau kai kurios gali pasireikšti specifiniais ir įvairiais požymiais, priklausomai nuo jų dydžio, vietos ir spaudimo aplinkiniams audiniams. Dažniausiai simptomai išryškėja vaikystėje ar paauglystėje. Galimi simptomai, kai cista spaudžia smegenis ar nervus:

  • Galvos skausmai
  • Pykinimas, vėmimas
  • Galvos svaigimas, pusiausvyros sutrikimai
  • Traukuliai
  • Hidrocefalija (smegenų skysčio perteklius kaukolėje)

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo to, kurioje smegenų zonoje ar stuburo dalyje išsidėsto cista:

  • Vidurinioji duobė: gali pasireikšti judėjimo, klausos ar regos sutrikimais, nuovargiu, silpnumu arba paralyžiumi vienoje kūno pusėje. Vaikams gali išryškėti vystymosi sulėtėjimas, elgesio pokyčiai.
  • Supraseliarinė arba užpakalinė duobė: tokios cistos dažnai lemia regos pablogėjimą, gali paveikti endokrininę sistemą – sutrikdyti lytinį brendimą. Kai kuriais atvejais žmonės priverstinai linguoja galvą iš šono į šoną ar ratais.
  • Stuburo kanalas: pasitaiko rankų ar kojų nutirpimas, dilgčiojimas, raumenų spazmai, judesių apribojimai, net paralyžius. Būdingas skausmas nugaroje, stuburo iškrypimas, galimi ir šlapimo takų sutrikimai.

Atrankos ir diagnostikos eiga

Arachnoidinė cista dažniausiai nustatoma netyčia, kai žmogui atliekami galvos ar stuburo tyrimai dėl kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, tyrinėjant galvos skausmus ar traukulius. Gydytojai naudojasi vaizdinimo tyrimais, tokiais kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar kompiuterinė tomografija (KT). Šie tyrimai leidžia tiksliai nustatyti cistos vietą, dydį ir efektą aplinkinėms struktūroms.

Gydymo galimybės

Dažniausiai, jei arachnoidinė cista nesukelia jokių simptomų ir nespaudžia smegenų ar stuburo, specifinis gydymas nereikalingas – užtenka stebėjimo. Periodiškai atliekami galvos vaizdo tyrimai padeda sekti cistos augimo dinamiką. Jei cista pradeda augti arba sukelia simptomus, prireikia intervencijos.

  • Endoskopinės procedūros: priklausomai nuo vietos ir dydžio, gydytojas gali pasiūlyti endoskopinę cistos drenažo procedūrą – specialiu vamzdeliu ir mažais instrumentais pradurti cistos sienelę arba į ją įvesti drenažą. Tai minimaliai invazinės operacijos, kurioms būdingas trumpesnis gijimo laikotarpis.
  • Atvira operacija (kraniotomija): kartais reikia nuimti dalį kaukolės, prapjauti cistą ir sukurti „langelius“, kad skystis ištekėtų. Po to kaulo fragmentas vėl fiksuojamas.
  • Šunto įvedimas: specialus prietaisas – šuntas nuveda cistos skystį į pilvo ertmę, kur jis natūraliai įsisavinamas. Šuntas lieka ilgam, kad užtikrintų nuolatinį nutekėjimą.
  • Chirurginis šalinimas: ypač stuburo cistos dažniausiai šalinamos chirurgiškai; jei pašalinti jų neįmanoma, galima įvesti drenažą arba šuntą.

Galimos komplikacijos ir pasekmės

Nors dauguma arachnoidinių cistų žmogui netrukdo, retais atvejais jos gali ataugti arba vėl prisipildyti skysčiu po atliktos gydymo procedūros. Tokiu atveju gali prireikti pakartotinės intervencijos. Negydomos, simptomus sukeliančios cistos gali sąlygoti nuolatinį smegenų pažeidimą, stiprų skausmą, judėjimo sutrikimus. Ypač retais atvejais, jei cista plyšta arba pažeidžiami šalia esantys kraujagysliai, gali prasidėti kraujavimas į cistos ertmę arba formuotis kraujo sankaupos (hematomos).

Kartais dėl galvos traumos gali pratrūkti cistos sienelė ir smegenų skystis išsilieja kitur – tai sukelia grėsmingus neurologinius simptomus.

Prevencija ir gyvenimas su arachnoidine cista

Šiuo metu nėra žinomų būdų, kaip užkirsti kelią arachnoidinių cistų atsiradimui. Jei jūsų šeimoje jau buvo panašių atvejų arba sergate ligomis, didinančiomis riziką, verta pasitarti su gydytoju.
Svarbu kreiptis į gydymo įstaigą, jei pastebite simptomų, būdingų arachnoidinei cistai, ypač jei jie staiga išryškėja vaikui. Dalis simptomų gali būti ir kitų rimtų ligų požymis, todėl savalaikis ištyrimas yra labai svarbus.

Prognozė

Daugeliui žmonių arachnoidinės cistos nesukelia jokių bėdų ir gyvenimo kokybės neapribojančios. Jeigu simptomai vis dėlto atsiranda, dažniausiai po gydymo jaučiamas palengvėjimas, o komplikacijos – retos. Svarbiausia – stebėti sveikatą ir laiku reaguoti į pasikeitimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *