Kalbos garsų tarimo sutrikimai dažniausiai išryškėja vaikystėje. Dauguma vaikų išmoksta aiškiai tarti visus garsus iki 4–5 metų amžiaus. Tačiau jei vyresnis vaikas ir toliau kalba neaiškiai ar painioja garsus, tai gali būti laikoma kalbos garsų tarimo sutrikimu. Viena iš dažniausių šios grupės problemų – artikuliacijos sutrikimas, kuris pasireiškia gebėjimo taisyklingai ištarti tam tikrus garsus ar žodžius stoka.
Kas yra artikuliacijos sutrikimas
Artikuliacija – procesas, kurio metu žmogus sukuria garsus, skiemenis ir žodžius koordinuodamas lūpų, liežuvio, dantų, gomurio ir kvėpavimo judesius. Vaikas, turintis šį sutrikimą, gali visai negalėti ištarti tam tikrų garsų arba juos iškraipyti. Tai apsunkina vaiko kalbos supratimą, riboja socialinius ryšius, gali paveikti mokymosi galimybes.
Artikuliacijos sutrikimas kartais dar vadinamas funkciniu kalbos sutrikimu arba tiesiog vėluojančia artikuliacija.
Kaip skiriasi artikuliacijos ir fonologinis sutrikimas
Artikuliacijos ir fonologinis sutrikimai dažnai painiojami, tačiau esama svarbių skirtumų, dėl kurių skiriasi ir pagalbos būdai. Taikant artikuliacijos sutrikimą, pagrindinė problema slypi variklio judesiuose – vaikui sunku tiksliai judinti lūpas, liežuvį, gomurį ar kvėpuoti, siekiant sudaryti tam tikrus garsus. Pavyzdžiui, vaikas visada vietoj „th“ naudoja „f“.
Fonologinio sutrikimo atveju vaikas gali taisyklingai tarti atskirus garsus, tačiau klysta juos jungdamas į žodį. Pavyzdžiui, mokėdamas aiškiai ištarti skiemenį „d“, žodyje jį sukeičia su kitais garsais, tarkime, vietoje „d“ tartų „g“.
Reiktų žinoti, kad kai kurie vaikai gali turėti abu šiuos sutrikimus vienu metu.
Kas dažniausiai susiduria su artikuliacijos sutrikimu
Šis kalbos raidos sunkumas paprastai pasireiškia mažiems vaikams, tačiau nesulaukus tinkamos pagalbos gali išlikti ir suaugus. Suaugusiems šie sutrikimai paprastai atsiranda po galvos smegenų traumų ar insultų. Berniukai dažniau nei mergaitės patiria artikuliacijos sunkumų, tačiau nėra aišku, kodėl taip yra. Riziką didina tokie veiksniai kaip nėštumo ar gimdymo komplikacijos bei paveldimumas – jei artimieji turėjo tokių sunkumų, tai gali padidinti tikimybę juos patirti ir vaikui.
Kalbos garsų sutrikimų paplitimas
Kalbos garsų tarimo sutrikimai yra gana dažni – nuo 8 iki 9 procentų vaikų susiduria su šiomis problemomis.
Artikuliacijos sutrikimo priežastys
Dažniausiai nėra aiškios priežasties, kodėl vaikui išsivysto būtent artikuliacijos sutrikimas. Tai nėra susiję su organų ar nervų pažeidimu – vaiko smegenys, klausos aparatas, dantys ar liežuvis dažniausiai veikia normaliai.
Yra ir kitokio tipo kalbos sutrikimų, kurie kyla dėl įgimtų padėties nukrypimų (organiniai sutrikimai) ar paveldėtų ligų, tačiau artikuliacijos sutrikimas retai būna susijęs su tokiomis problemomis.
Artikuliacijos sutrikimo simptomai
Vaikas, turintis artikuliacijos sutrikimą, dažnai sunkiai suprantamas aplinkiniams. Tipiniai artikuliacijos netikslumai skirstomi į keturis tipus:
- Pridedama papildomų garsų ar skiemenų (pvz., „puh-lay“, kai turi būti „play“).
- Iškreipiama tarimo kokybė (pavyzdžiui, šveplavimas, kai „s“ skamba kaip „th“).
- Kai kurie garsai visiškai praleidžiami (pvz., niekada neištariamas „sc“ žodyje „school“).
- Nuolat vieni garsai keičiami kitais (tarkime, visada sakoma „s“ vietoj „th“ arba „w“ vietoje „r“).
Be to, jei vaikas ima gėdytis savo kalbos ypatumų, gali kilti šie elgesio pokyčiai:
- Atsisakymas skaityti ar kalbėti viešai.
- Pasislėpimas, perdėtas tylumas, drovumas.
- Pykčio ar nusivylimo priepuoliai bandant kalbėtis.
- Kalbinių žodžių ar garsų atsisakymas.
- Paveikta savivertė ar pasitikėjimas savimi.
Diagnozė ir tyrimai
Kai kyla įtarimų dėl vaiko kalbos sutrikimo, pirmiausia atliekama apžiūra ir klausos patikra – taip atmetamos kitos galimos priežastys. Jei nenustatoma fizinių ar klausos problemų, vaikas siunčiamas pas logopedą. Šis specialistas nuodugniai įvertina vaiko kalbos ir bendravimo įgūdžius.
Vertinimo procesas gali apimti:
- Prašymą ištarti atskirus garsus, žodžius.
- Pokalbį norint įvertinti kalbos rišlumą.
- Specialių testų atlikimą pagal nustatytą metodiką.
- Vaiko medicininės istorijos analizę – ar buvo ankstyvas gimdymas, ausų infekcijų, kitų rizikos veiksnių.
- Pokalbį apie šeimos kalbos sutrikimų atvejus.
- Burnos, dantų, gomurio sandaros įvertinimą.
- Vertinimą, kaip vaiko tarimą veikia tarmė ar kiti kalbiniai ypatumai.
- Stebėjimą, kaip juda vaiko burna kalbant.
Remdamasis šiais duomenimis, logopedas nustato, ar vaikui būdingas artikuliacijos ar kitas kalbos sutrikimas, įvertina problemos mastą – nuo lengvo iki sunkaus. Vertinimą galima atlikti pagal tai, kiek specialistas supranta vaiko kalbą, pagal specialias skales ar lyginant, kiek teisingai tariama priebalsių.
Gydymas ir pagalba
Pagrindinis artikuliacijos sutrikimo gydymo būdas yra logopedinė terapija. Vaikas reguliariai lankosi pas specialistą, atlieka įvairias užduotis namuose ar užsiėmimuose. Terapijos metu specialistas padeda:
- Išmokti atpažinti ir išskirti sunkiai ištariamus garsus.
- Taisyklingai juos suformuoti.
- Iš naujo išmokti tinkamai veikti burnos raumenis – judinti liežuvį, formuoti lūpas.
- Stiprinti tuos raumenis, kurie atsakingi už kalbą.
- Nuolat praktikuoti teisingą garsų tarimą namuose.
Prevencija
Nėra būdų išvengti artikuliacijos sutrikimų, tačiau ankstyvas pastebėjimas ir laiku pradėtas gydymas padeda išvengti problemos gilėjimo.
Prognozė
Laiku nustačius artikuliacijos sutrikimą ir pradėjus terapiją, galima užkirsti kelią rimtesniems kalbos ir bendravimo sunkumams. Vaikas, gaunantis tinkamą pagalbą, dažniausiai išmoksta aiškiai kalbėti. Jei sutrikimas sunkesnis, gali prireikti ilgesnio gydymo.
Kada kreiptis į gydytoją
Jei kyla abejonių dėl vaiko kalbos ar bendravimo gebėjimų, svarbu pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei:
- Vaikas patiria elgesio sunkumų, susijusių su kalba.
- Vaikui 4–5 metų amžiuje vis dar sunku tarti tam tikrus garsus.
- Vaikas nustoja vartoti anksčiau gerai tartus garsus ar žodžius.
