Celiakija yra autoimuninė liga, dėl kurios organizmas netoleruoja baltymo glitimo – būtent jis ir sukelia vidaus pokyčius, apie kuriuos dažnai sužinoma tik tada, kai pradeda kamuoti įvairios sveikatos problemos. Šios ligos metu imuninė sistema klaidingai reaguoja į glitimą, ir tai pažeidžia plonosios žarnos gleivinę. Pasekmės – sutrikusi maistinių medžiagų įsisavinimas ir įvairių naudingų elementų trūkumas organizme.
Kas yra celiakija?
Celiakija atsiranda tuomet, kai paveldimas polinkis lemia, jog imuninė sistema kenksminga laiko glitimą – baltymą, kurio gausu kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Esant celiakijai, suvalgius produktų su glitimu plonosios žarnos gleivinė pradeda irti (ją naikina imuninės sistemos gaminami antikūnai), sumažėja žarnos paviršius, skirtas maisto medžiagų įsisavinimui, todėl prastėja bendra organizmo mityba.
Plonoji žarna išklota gausybę raukšlių ir gaurelių, kurie maksimaliai padidina paviršių maisto įsisavinimui. Tačiau sergant celiakija, šios struktūros sunyksta ar išsilygina, ženkliai sumažėja jų plotas ir žarna nebegali efektyviai atlikti savo funkcijos.
Kaip glitimas paveikia organizmą?
Glitimas – baltymas, natūraliai randamas tam tikruose grūduose, ypač kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Jo galima rasti pačiuose įvairiausiuose maisto produktuose: nuo duonos, sausainių, makaronų iki pusgaminių, sriubų, padažų ar net alaus – dažniausiai glitimas įdedamas ir kaip priedas, dažnai ten, kur jo nesitikėtumėte.
Celiakijos atveju, patekęs į virškinimo sistemą glitimas išprovokuoja imuninį atsaką, kuris suardo gleivinę ir jei liga negydoma, ilgainiui kyla maistinių medžiagų trūkumas, nepilnavertė mityba ir ilgalaikės komplikacijos.
Ar ši liga pavojinga?
Celiakijos sukeliami pažeidimai nėra paviršiniai – žarnynas nebepajėgia įsisavinti svarbiausių vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų, atsiranda malabsorbcija. Kuo ilgiau liga progresuoja, tuo skaudesnės pasekmės sveikatai – nuo nuolatinių virškinimo problemų iki augimo sutrikimų vaikams ar įvairių kitų lėtinių būklių.
Kas dažniau serga celiakija?
Didžiausia rizika sergamumui tenka žmonėms, turintiems Šiaurės Europos kilmę. Apytiksliai 1 proc. gyventojų Europoje ir Šiaurės šalyse serga celiakija. Ypač didelė tikimybė susirgti, jei šeimoje jau yra šia liga sergančių pirmos eilės giminių, pavyzdžiui, tėvai ar vaikai – rizika išauga iki 10 proc. Net 97 proc. ligonių turi genų variantus, susijusius su liga (žinomi HLA-DQ2 arba HLA-DQ8 haplotipai).
Be to, celiakija labiau būdinga moterims nei vyrams (mažiausiai du kartus dažnesnė), o taip pat dažniau pasireiškia sergantiems tam tikrais chromosomų sindromais (pvz., Dauno, Ternerio ar Viljamso), taip pat kitomis autoimuninėmis ligomis (I tipo cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, mikroskopiniu kolitu ar Adisono liga).
- Baltosios rasės atstovai serga dažniau.
- Ligos rizika didesnė, kai serga šeimos nariai.
- Dažniausia kartu pasitaiko su Dauno, Ternerio ar Viljamso sindromu.
- Autoimuninės ligos padidina tikimybę susirgti.
- Dažniau serga moterys.
Ligos simptomai
Celiakijos simptomai gali būti labai įvairūs, todėl liga dažnai lieka neatpažinta. Kartais simptomų visiškai nebūna, o kartais jie pasireiškia tik po kontakto su glitimu – svaresni ar lėtiniai požymiai dažnai atsiranda tik vėliau, kai jau susiformuoja rimtas maistinių medžiagų trūkumas ar kitos komplikacijos. Dažnai pirmieji požymiai, ypač pas suaugusiuosius, būna dėl mažakraujystės.
- Virškinimo sutrikimai: pilvo skausmas, pūtimas, dujų kaupimasis, užkietėjimas, viduriavimas, riebios išmatos.
- Geležies stokos mažakraujystės simptomai: nuovargis, silpnumas, blyški oda, šalčiu besiskundžiančios rankos, trapūs arba įdubę nagai, galvos skausmai, burnos opelės.
- Prastos mitybos pasekmės: netikėtas svorio kritimas, vaikų augimo sutrikimai, raumenų nykimas ar sumažėjęs raumenų tonusas, dantų emalio defektai (duobutės, dėmės, permatomumas), menstruacijų nereguliarumas arba nevaisingumas, nuotaikos svyravimai – vaikai tampa irzlūs, suaugę dažniau jaučia depresiją.
- Dermatitas herpetiformis: apie 15 proc. ligonių atsiranda niežtintis bėrimas, dažnai ant alkūnių, kelių, sėdmenų ar skalpo. Bėrimas vadinamas „gliuteno bėrimu” – jį sukelia tie patys autoantikūnai, naikinantys plonosios žarnos gleivinę.
Kaip ir kada pasireiškia celiakija?
Celiakija gali debiutuoti bet kuriame amžiuje po to, kai žmogaus mityboje atsiranda glitimo – dažniausiai stebima dviem gyvenimo etapais: ankstyvoje vaikystėje (8–12 mėn., kai pradedami valgyti pirmieji košeliai ar sausainiai su grūdais) ir suaugus (apie 40–60 metus). Yra pastebėta, kad liga kartais „suaktyvėja” po stiprių fizinių išgyvenimų: chirurginės operacijos, ligos, išgyvenimų ar nėštumo.
Manoma, kad be paveldimų veiksnių, ligai atsirasti reikšmės gali turėti ir žarnyne gyvenančios bakterijos, tačiau tyrimai dar tęsiami.
Diagnostikos ypatumai
Pirmoji mintis apie celiakiją gali kilti, jei po maisto, turinčio glitimo, pasireiškia virškinimo sistemos problemos. Tačiau viena tik maisto netoleravimu ar jautrumu ligos atskirti nepavyks, nes pastarieji žarnos nepažeidžia. Celiakijai diagnozuoti būtina rasti žarnyno gleivinės pažeidimo požymių.
Nerekomenduojama iškart atsisakyti glitimo produkcijos – jei mityboje nebus glitimo, žarnynas pradės gyti ir liga gali likti nepastebėta net atliekant reikalingus tyrimus.
Kaip atliekami tyrimai dėl celiakijos?
Celiakijos nustatymui dažniausiai naudojami du pagrindiniai metodai, kuriuos gretinant diagnozė tampa tiksli: serologiniai (kraujo) tyrimai ir biopsija. Pirma paieškoma specifinių antikūnų glitimui kraujyje, vėliau tiriamas plonosios žarnos gleivinė – biopsijai imamas mažas gleivinės fragmentas per endoskopiją.
Endoskopijos metu gydytojas su specialiu prietaisu pasiekia plonąją žarną (pradžią – dvylikapirštę žarną), dirbdamas su kameromis ir paima medžiagos laboratoriniam tyrimui. Tai leidžia patvirtinti ar paneigti gleivinės pažeidimus, būdingus celiakijai.
Papildomi tyrimai
Nustačius celiakiją, atliekami papildomi kraujo tyrimai, kurie padeda įvertinti vitaminų, mineralų ir kitų maistinių elementų trūkumus. Dažniausiai randamas geležies, kai kurių vitaminų ir D vitamino stygius. Taip pat gali būti nustatytas elektrolitų, pavyzdžiui, kalcio, trūkumas.
Gydymo principai
Pagrindinė gydymo užduotis – visiškai atsisakyti glitimo turinčių produktų. Pakeisti organizmo reakcijos į glitimą negalima, tačiau nepraleidus nė menkiausios glitimo dozės galima sustabdyti žarnyno pažeidimus, o ilgainiui gleivinė ima atsigauti ir grąžinamas gebėjimas įsisavinti maistines medžiagas. Griežta glitimo eliminavimo dieta turi būti nuolatinė – kitaip pažeidimai kartosis ir gilės.
- Vitaminų ir mineralų papildai, jei nustatomi rimti trūkumai.
- Vaistai, slopinantys bėrimą (pvz., dapsonas) gydant dermatitą herpetiformį.
- Jei uždegimas itin stiprus arba lėtai gyja, gali būti skiriami kortikosteroidai.
- Reguliarus sekimas ir testavimas, kad būtų užtikrintas ligos kontrolė.
Dauguma asmenų pagerėjimą jaučia pradėję laikytis dietos vos po keleto dienų, tačiau maistingųjų medžiagų atsargos gali atsigauti tik per kelias savaites, o žarnyno gleivinė pilnai atsistato per kelis mėnesius ar net ilgiau. Jei vis dar kartojasi simptomai, reikėtų ieškoti neišvengto glitimo šaltinio arba papildomų problemų.
Gyvenimas be glitimo
Pereiti prie visiškai glitimo neturinčios dietos gali būti sudėtinga, tačiau nuoseklumas duoda rezultatų. Svarbiausia – išmokti skaityti etiketes ir žinoti apie riziką, susijusią su netikėtu glitimo šaltiniu. Patogumui gydytojai visada rekomenduoja pasikonsultuoti su dietologu, kuris padės sudaryti mitybos planą pagal individualius poreikius. Dažnai naudinga pasinaudoti įvairiomis palaikymo grupėmis ar informacinėmis priemonėmis.
Produktai, kurių reikia vengti
Glitimas slepiasi ne tik tradiciniuose grūdų produktuose, bet ir daugelyje pusgaminių. Pagrindiniai grūdai ir jų atmainos, turinčios glitimo:
- Kviečiai (semolina, durum, emmer, bulguras, spelta, farina, Kamut® arba Khorasano kviečiai, kuskusas).
- Miežiai ir jų produktai (pvz., salyklas).
- Rugiai.
Dažniausiai glitimo randama:
- Duonos ir kepinių gaminiuose,
- Šiltuose bei šaltuose grūdiniuose pusryčių produktuose,
- Makaronuose,
- Aluje, lageriuose, stipriuose salykliniuose gėrimuose,
- Acte iš salyklo.
Jis taip pat gali būti dedamas į:
- Paruoštus padažus, troškinius, sriubas,
- Įvairias užtepėles, padažus, prieskonius,
- Perdirbtą mėsą (pvz., dešreles, vyniotinius),
- Perdirbtą pieną: sūrius, jogurtus, ledus,
- Pusgaminius,
- Saldumynus ir užkandžius.
Prieš vartodami naujus ar apdorotus produktus, visada tikrinkite jų sudėtį, kad išvengtumėte netyčinio glitimo vartojimo.
Naudingi patarimai kasdienai
- Turėkite kelis paprastus, mėgstamus receptus glitimo neturinčių produktų pagrindu – juos lengva pasigaminti ir visada galite turėti reikiamų ingredientų namuose.
- Bet kuriuo atveju pasilikite atsarginių be glitimo užkandžių automobilyje, rankinėje ar darbe – taip lengviau išvengsite nesąmoningo „nusidėjimo“.
- Išsirinkite patikimus restoranus ar kavines, siūlančias be glitimo valgiaraščius – iš anksto pasižiūrėkite meniu ar net pasitarkite su personalu dėl saugaus užsakymo.
- Susiraskite testines juosteles produktams tikrinti, jei kyla neaiškumų dėl naujų patiekalų ar ingredientų.
Galimos komplikacijos ir ilgalaikės pasekmės
Nepriklausomai nuo amžiaus, negydoma ar ilgą laiką nediagnozuota celiakija sukelia rimtų sveikatos problemų. Prastas maistinių medžiagų įsisavinimas gali lemti augimo sulėtėjimą vaikams, kaulų retėjimą (osteoporozę ar rachitą), dantų emalio pažeidimus ir net pažeisti nervų sistemą, dėl ko atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, raumenų spazmai ar pusiausvyros sutrikimai.
Kai kurie ligoniai išsivysto papildomus netoleravimus maistui – dažniausiai netenkama sugebėjimo skaidyti laktozę ar kitus maistinius komponentus. Ilgalaikė uždegiminė reakcija gali lemti žarnyno opas arba randėjimą, sukelti žarnos susiaurėjimą ir net jos prakiurimą (perforaciją), kas reikalauja skubios medicininės pagalbos.
Reta, bet pavojinga būklė – kolageninė spru, kai plonajame žarnyne formuojasi kolageno sluoksniai ir gleivinė praranda sugebėjimą įsisavinti bei sekretuoti medžiagas; šie pažeidimai jau negrįžtami. Kai kuriems žmonėms liga paveikia ir kepenis, dėl ko gali prasidėti jų lėtinis pažeidimas ar net vystytis progresuojanti kepenų liga.
Nuolatinė uždegiminė būsena didina žarnyno piktybinių navikų riziką – maždaug 7 proc. ligonių per kelis dešimtmečius gali išsivystyti žarnyno limfoma, padidėja ir adenokarcinomos ar stemplės vėžio rizika. Kuo ilgiau celiakija negydoma, tuo didesnė tikimybė išsivystyti ir kitoms autoimuninėms ligoms, kurių gydymas tampa sudėtingiau valdomas.
Ligos perspektyvos
Didžioji dauguma žmonių, kurie laiku nustoja vartoti glitimo turinčius produktus, pasiekia puikių rezultatų – žarna pamažu gyja, simptomai nyksta, o būtini vitaminai ir mineralai vėl pasisavinami. Tačiau kartais problema išryškėja tik tada, kai liga ilgai nediagnozuojama arba pakartotinai, netyčia suvartojamas glitimas – taip žala tęsiasi toliau. Tik nedideliai daliai ligonių, apie 5 proc., liga išlieka „atspari“ gydymui dietoje, ir šiems asmenims reikalinga papildoma specializuota priežiūra.
