Dantų ėduonis žmonėms pažįstamas nuo seniausių laikų. Dar gerokai iki šiuolaikinės odontologijos pradžios buvo paplitęs įsitikinimas, kad dantyse gyvena „kirminai“, kurie ir sukelia skylutes. Ši mintis ilgai laikėsi įvairiose pasaulio vietose, tačiau dabartinės medicinos žinios aiškiai rodo: jokie „dantų kirminai“ neegzistuoja.
Šiandien odontologijos praktikoje žinoma, kad ėduonies pagrindas yra dantų apnašos. Tai lipnus sluoksnis, kuriame susimaišo seilės, bakterijos, rūgštys ir maisto likučiai. Apnašoms ilgiau užsilaikant ant dantų paviršiaus, jos palaipsniui ardo danties išorinį sluoksnį, todėl susiformuoja ertmės – vadinamos ėduonies pažeidimais arba kariesu.
Mitas apie „dantų kirminus“: kaip jis atsirado
Pagal istorinius šaltinius, mintis apie kirminus dantyse minėta jau labai seniai. Kai kuriuose ankstyvuose Mesopotamijos regiono tekstuose dantų irimas aiškintas būtent „dantų kirminais“. Panašių užuominų aptinkama ir senoviniuose Rytų Azijos raštuose, kuriuose aprašoma, kaip kirminas neva kenkia burnai ir dantims.
Tokie įsitikinimai vėliau pasikartojo ir kitose kultūrose: buvo manoma, kad kirminai graužia dantį, sukelia suirimą, gali „gyventi“ dantenose ar atsiradusiose ertmėse. Klinikinės patirties ir mokslo raidos kontekste suprantama, kad tai buvo bandymas paaiškinti skausmą ir matomus danties pakitimus neturint žinių apie bakterijas bei apnašas.
Kodėl žmonės galėjo tuo patikėti
Yra kelios priežastys, kurios galėjo sustiprinti šį mitą. Medicinos praktikoje pastebima, kad žmonės dažnai kuria paaiškinimus remdamiesi tuo, ką mato ar patiria, net jei tikroji priežastis yra nematoma plika akimi.
- Painiojimas su parazitinėmis kirmėlėmis. Kai kuriuose regionuose pasitaikydavo parazitų, susijusių su užterštu vandeniu. Ypač įspūdingai galėdavo atrodyti situacijos, kai iš organizmo pasišalina ilgos kirmėlės ar jų lervos. Tai galėjo paskatinti mintį, kad panašūs „organizmai“ gali būti susiję ir su dantų ligomis.
- Danties sandaros ypatybės. Danties viduje yra mikroskopinės struktūros (smulkūs kanalėliai), kurių išvaizda aprašymuose kartais lyginama su siūlais ar vamzdeliais. Senovėje tokie pastebėjimai (ar jų interpretacijos) galėjo būti palaikyti „kirminais“.
- Seni gydymo būdai ir klaidinančios „įrodymo“ detalės. Viduramžiais kai kur buvo naudojami augalų dūmai, tikintis „išrūkyti“ kirminus iš dantų. Įkaitintos sėklos ar kitos augalinės dalys palikdavo pelenų likučius, kurie galėjo priminti smulkius „kirminėlius“. Jei tuo pat metu sumažėdavo skausmas (pavyzdžiui, dėl augaluose esančių raminamųjų medžiagų), žmonės tai galėdavo laikyti patvirtinimu, kad „kirminai“ buvo tikri.
Kitos senovinės idėjos apie ėduonies priežastis
Ne vien „dantų kirminai“ buvo bandomi pasitelkti aiškinant kariesą. Skirtingais laikotarpiais ertmės dantyse sietos ir su kitais veiksniais, pavyzdžiui, neva „cheminiu poveikiu“, netinkamomis seilėmis, žandikaulio kaulo uždegimu ar staigiais temperatūros pokyčiais. Taip pat buvo manoma, kad dantį gali „pažeisti“ mechaninės traumos.
Kas iš tiesų sukelia dantų ėduonį
Pagal dabartines medicinos žinias, ėduonis prasideda tada, kai ant dantų ilgiau išlieka cukrūs ir krakmolas (pavyzdžiui, saldumynų, kepinių, saldintų gėrimų likučiai). Apnašose esančios bakterijos šias medžiagas skaido ir gamina rūgštis.
Rūgštys pamažu silpnina emalį – tvirtą išorinį danties sluoksnį. Tuomet atsiranda mikroskopinių pažeidimų, kurie gali išplėstėti į ertmes. Procesui progresuojant, pažeidimas gali pasiekti gilesnį danties sluoksnį (dentiną). Jei infekcija pasiekia danties vidų, gali išsivystyti uždegimas, pasireiškiantis stipriu skausmu ir tinimu.
Kaip sumažinti ėduonies riziką
Karieso profilaktika remiasi kasdieniais įpročiais ir reguliaria profesionalia priežiūra. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama:
- valyti dantis du kartus per dieną;
- tarpdančius valyti siūlu ar kitomis priemonėmis, kad būtų pašalintos apnašos ten, kur šepetėlis nepasiekia;
- naudoti burnos skalavimo skystį, jei jis tinka individualiai burnos priežiūrai;
- reguliariai lankytis profilaktinei apžiūrai ir profesionaliai burnos higienai;
- rečiau užkandžiauti ir riboti saldžių gėrimų „gurkšnojimą“ dienos eigoje, nes tai nuolat palaiko rūgščią terpę;
- taikyti fluoro priemones, jei odontologas jas rekomenduoja pagal ėduonies riziką.
Esmė
„Dantų kirminų“ idėja – senas, istoriškai įdomus, bet moksliškai nepagrįstas aiškinimas. Dantų ėduonį sukelia ne kirminai, o apnašose esančių bakterijų veikla ir jų gaminamos rūgštys, kurios ardo emalį.
Jei įtariate ėduonį (pavyzdžiui, pastebite jautrumą, skausmą, matomą tamsesnę dėmelę ar skylutę), tikslinga neatidėlioti ir kreiptis į odontologą – ankstyvas gydymas paprastai būna paprastesnis.
