Dermatillomanija – tai sutrikimas, kai žmogus nekontroliuojamai drasko, krapšto ar kitaip žalojasi savo odą. Dažniausiai tai pasireiškia odos pažeidimais ar randais, kurie gali stipriai paveikti ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą, kasdienio gyvenimo kokybę.
Kas yra dermatillomanija?
Dermatillomanija (dar vadinama odos krapštymo arba ekskorijacijos sutrikimu) priklauso obsesiniams kompulsiniams sutrikimams. Žmonės, turintys šį sutrikimą, nuolat odą krapšto, kasosi ar spaudžia, nepaisydami žalos kūnui. Ilgainiui tai gali sukelti matomas žaizdas, uždegimus, gilius randus.
Terminas „dermatillomanija“ sudarytas iš trijų graikų kalbos žodžių: „derma“ (oda), „tillo“ (traukti, krapštyti) ir „mania“ (per didelis potraukis ar veiksmas).
Kaip dermatillomanija skiriasi nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo?
Nors dermatillomanija priklauso obsesinių kompulsinių sutrikimų grupei, ji skiriasi nuo paties obsesinio-kompulsinio sutrikimo. Pavyzdžiui, dermatillomanija nesukelia stiprių įkyrių minčių, kurios būdingos obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui. Dažnai odos krapštymo epizodai sukelia ne tik įtampą, bet ir laikiną palengvėjimo ar net pasitenkinimo pojūtį. Priešingai nei OCD, dermatillomanija dažnai susijusi su tiesioginiu fiziniu žalojimu.
Kas dažniausiai susiduria su šiuo sutrikimu?
Anksčiau buvo manoma, kad moterys šiai problemai būdingos dažniau, tačiau naujausi duomenys rodo, jog dermatillomanija pasireiškia abiejų lyčių atstovams, nors moterys dažniau kreipiasi pagalbos. Ligai būdinga pradžia – paauglystė, tačiau ji gali išsivystyti bet kuriame amžiuje. Dažniau ji išsivysto žmonėms, turintiems odos ligų, kaip aknė ar egzema.
Kiek dažnas šis sutrikimas?
Dermatillomanija laikoma gana reta – šiuo metu ja serga apie 2 proc. žmonių, o per gyvenimą su šia problema susiduria iki 5,4 proc. asmenų.
Kaip dermatillomanija paveikia kūną?
Pagrindinis šio sutrikimo bruožas – nenugalima trauka nuolat krapštyti ar spausti odą. Kartais žmogus tai daro mechaniniu, beveik nesąmoningu būdu, o kartais – visiškai sąmoningai, net valandų valandas. Dažniausiai pažeidžiamos sritys būna odos nelygumai ar pažeidimai, pvz., spuogai, sausi plotai, ar užsitraukusios žaizdelės.
Nevaldomas krapštymas atveria naujas žaizdas, kurios pradeda kraujuoti ar vėl supūliuoja, randėja. Sunki dermatillomanijos forma gali sukelti rimtų odos pažeidimų, kartais net prireikia chirurginio gydymo ar odos transplantacijos. Jei žaizdos infekuojasi, prireikia antibiotikų, o itin retais atvejais uždegimas plinta po visą kūną ir gresia sepsis – pavojinga būklė, kai organizmo imuninė sistema sureaguoja itin stipriai.
Psichologinės pasekmės
Daugeliui sergančiųjų sunku priimti save dėl matomų odos pažeidimų – jie gali slėpti žaizdas po drabužiais, naudoti makiažą. Tokie sunkumai neretai sukelia nerimą, depresiją ar socialinę izoliaciją, gali paveikti darbą, tapatybę, bendravimą.
Dermatillomanijos simptomai
Pagrindinis simptomas – nekontroliuojamas odos krapštymas, kuris yra labai sunkiai suvaldomas ar visai nesuvaldomas. Šią veiklą galima apibūdinti įvairiai: kasymasis, spaudimas, skutimas, trynimas ar net odos kramtymas (ypač lūpų srityje). Kai kurie žmonės pasitelkia nagus, pirštų galiukus, dantimis ar net aštrius daiktus – pincetus, adatėles.
Krapštymo tipai
- Automatinis: Krapštymas gali vykti tarsi savaime, nesąmoningai, tarsi braukiant per odą rankomis, kol pirštais užčiuopiamas koks nors nelygumas.
- Sąmoningas (fokusuotas): Šiuo atveju žmogus ilgą laiką nuosekliai krapšto tą pačią vietą, kas dažnai baigiasi rimtais odos pažeidimais.
Dažniausiai pažeidžiamos kūno vietos
- Veidas, galvos oda, kaklas
- Rankos – pirštai, plaštakos, dilbiai
- Kojos – šlaunys, blauzdos, pėdos, pirštai
Kas lemia dermatillomanijos atsiradimą?
Tikrosios priežastys nėra iki galo aiškios. Tačiau yra keletas veiksnių, galinčių turėti įtakos šios problemos vystymuisi:
- Genetika: Jei šeimoje yra šia liga sergančių asmenų, rizika susirgti padidėja.
- Smegenų struktūros pokyčiai: Žmonėms, turintiems dermatillomaniją, randama tam tikrų sričių, atsakingų už įpročių ir mokymosi procesus, skirtumų.
- Stresas, nerimas, depresija: Krapštymas dažnai tampa būdu malšinti įtampą, nuobodulį, kitus stiprius jausmus ar padeda susidoroti su emociniais išgyvenimais.
Kiti susiję sveikatos sutrikimai
- Kitos OCD formos – plaukų rovimo (trichotilomanija), nagų kramtymas (onichofagija)
- Depresija
- Nerimo sutrikimai
- Bipolinis sutrikimas
- Praderio-Vilio sindromas
Šis sutrikimas nėra užkrečiamas – nuo kito žmogaus jis neperduodamas.
Kaip nustatoma dermatillomanija?
Diagnozuojant šį sutrikimą vertinami keli požymiai: gydytojas įvertina odos būklę, kalbasi apie jūsų įpročius, sveikatos istoriją, gyvenimo aplinkybes. Kartais atliekami papildomi tyrimai, siekiant atmesti kitas odos ligas ar medicinines priežastis, tačiau dažniausiai pakanka pokalbio ir apžiūros.
Pagrindiniai diagnostiniai kriterijai
- Krapštymas ar odos žalojimas tęsiasi nuolat arba kartojasi
- Keliskart bandyta nustoti krapštyti ar sumažinti šį veiksmą
- Šis elgesys trukdo darbui, santykiams ar kelia didelį emocinį diskomfortą
- Krapštymas nesusijęs su kitomis medicininėmis būklėmis ar vaistais
- Elgesys nėra sąlygotas kitų psichikos sutrikimų, pvz., kūno dismorfinio sutrikimo
Dermatillomanijos gydymas ir valdymas
Geriausių rezultatų duoda kompleksinis gydymas – medikamentai derinami su terapija. Esant sunkesniems atvejams, gydymas gali būti ilgesnis ir sudėtingesnis.
Vaistai
- Antidepresantai: Dažniausiai skiriami selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI).
- Prieštraukuliniai vaistai: Kai kada vartojamas lamotriginas padeda sumažinti nevaldomus judesius ir impulsus.
- Antipsichotikai: Jie keičia tam tikrų medžiagų pusiausvyrą smegenyse ir naudojami gydant įvairius psichikos sutrikimus, o tyrimai rodo naudą ir dermatillomanijos gydymui.
- Maisto papildai/nutraceutikai: Dalis tyrimų patvirtina, kad tam tikri aminorūgščių papildai, kaip N-acetilcisteinas, gali mažinti potraukį krapštyti odą.
Psichoterapija
- Įpročių keitimo terapija: Ji padeda suvokti savo elgesį ir išmokti jį keisti.
- Grupinė terapija ir bendrystės pagalba: Bendravimas su žmonėmis, turinčiais tą patį sutrikimą, gali būti labai naudingas.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Mokomasi naujų būdų, kaip keisti netinkamus elgesio modelius.
- Priėmimo ir įsipareigojimo terapija: Ji moko priimti kylančius jausmus ir rasti konstruktyvius būdus į juos reaguoti.
Kiti gydymo būdai
Kai dėl ilgalaikio krapštymo pažeidžiami dideli odos plotai ar gilūs audiniai, gali prireikti chirurginės pagalbos, odos transplantacijos, antibiotikų.
Kasdienė pagalba sau ir simptomų valdymas
Svarbu prisiminti, kad dermatillomanija – ne laikinas įprotis, todėl savidiagnostika ir savarankiškas gydymas nerekomenduojami. Efektyvus gydymas reikalauja gydytojo ar psichikos sveikatos specialisto įvertinimo ir stebėsenos. Tik specialistas gali pritaikyti terapiją ar paskirti vaistus, atsižvelgiant į konkrečius jūsų poreikius.
Kaip padėti sau?
- Atvirai pripažinkite savo problemą – emocinis atvirumas padeda efektyviau priimti pagalbą.
- Reguliariai lankykitės pas gydytoją – ypač psichoterapijos užsiėmimų ir kitų numatytų vizitų nepraleiskite.
- Jei paskirta, vartokite vaistus pagal nurodymus – jie gali sumažinti potraukį krapštyti odą.
- Stenkitės vengti situacijų, kurios skatina šį elgesį – gyvenamosios aplinkos pokyčiai ar streso valdymas dažnai palengvina būklę.
- Atsiradus norui krapštyti odą, užimkite rankas specialiais žaislais, fidget įrenginiais ar pirštinėmis – tai gali apsunkinti impulsyvų veiksmą.
Kada reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją?
Esant labai stipriems pažeidimams, pūliuojančioms žaizdoms ar odos infekcijos požymiams – reikėtų kuo greičiau kreiptis į medikus. Tokie požymiai gali būti patinimas, paraudimas ar pakitusi spalva apie žaizdą, greitas pulsas ar kvėpavimas, karščiavimas, šaltkrėtis, sąmonės sutrikimai ar svaigulys.
Ar galima šį sutrikimą išvengti?
Deja, nėra žinomų prevencijos būdų, kurie padėtų užkirsti kelią dermatillomanijos vystymuisi. Kadangi tikslios priežastys nežinomos, šis sutrikimas gali pasireikšti netikėtai, nepriklausomai nuo gyvenimo būdo ar asmeninių pastangų.
Prognozė ir gyvenimas su dermatillomanija
Lengvesnės formos dažnai nėra pavojingos gyvybei, tačiau ilgainiui gali lemti nuolatines odos problemas, randus bei sunkesnes emocines būsenas. Dažniausiai didžiausia problema – ilgalaikis emocinis diskomfortas ir socialinė izoliacija dėl gėdos ar savęs nepripažinimo.
Daugelis vengia ieškoti pagalbos, o dėl to didėja ilgalaikių komplikacijų ir randų rizika.
Kiek laiko tęsiasi dermatillomanija?
Ši liga dažniausiai yra lėtinė – rizika, kad simptomai sugrįš, išlieka, tačiau, taikant tinkamą gydymą, galima pasiekti ilgalaikę remisiją – laikotarpį, kai impulsas krapštyti odą sumažėja arba visai išnyksta.
Kokia ilgalaikė perspektyva?
Prognozė priklauso nuo daugelio veiksnių – ligos sunkumo, individualių polinkių, ar žmogus gauna reikiamą priežiūrą. Dauguma žmonių nepatiria tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau negydant dažnai vargina nuolatinis nerimas, gėdos jausmas, galimos depresijos apraiškos.