Divertikuliozė yra dažniausia storojo žarnyno sutrikimas, kuris dažniau pasireiškia su amžiumi. Paprastai paveikiama paskutinė storosios žarnos dalis – riestinė arba sigma. Ši būklė ilgą laiką gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, todėl daugelis sužino apie divertikuliozės buvimą tik atlikus profilaktinius ar kitus tyrimus dėl kitų priežasčių.
Kas yra divertikuliozė?
Divertikuliozė – tai būklė, kai žarnyno sienelėje susiformuoja smulkūs maišeliai ar išsišokimai, vadinami divertikulais. Jie atsiranda, kai žarnyno vidinis sluoksnis prazengia pro išorinio sluoksnio silpnas vietas. Ilgainiui, maisto likučiams judant žarnynu, slėgis silpnesnėse vietose didėja, todėl sienelė išsigaubia. Tokiu būdu susiformuoja į maišelius panašios kišenėlės.
Kelios tokios kišenėlės vadinamos divertikulais, o viena – divertikulu. Paprastai jie išsidėsto storojoje žarnoje, dažniausiai pačioje jos pabaigoje. Šioje srityje maisto masė būna tanki, todėl spaudimas didžiausias ir pravartu žinoti, kad išsišokimai gali susidaryti būtent čia.
Divertikuliozė ir divertikulitas – kuo skiriasi?
Tiesiog divertikuliozė reiškia tik kišenėlių buvimą žarnyne, kurios nebūtinai sukelia nemalonių simptomų ar komplikacijų. Tuo tarpu divertikulitas pasireiškia tada, kai vienas ar daugiau divertikulų užsidega, dažniausiai dėl bakterinės infekcijos. Tokiais atvejais atsiranda skausmas ir kiti ligos požymiai bei komplikacijos.
Ar divertikuliozė pavojinga?
Daugumai žmonių ši būklė nėra pavojinga ir nesukelia jokių sveikatos problemų. Dažniausiai simptomų nėra, o apie pakitimus žarnyne sužinoma atsitiktinai. Visgi, nedidelei daliai žmonių gali pasireikšti komplikacijos – dažniausiai dėl užsitęsusios infekcijos arba intensyvaus, pasikartojančio kraujavimo. Tokioje situacijoje svarbu laiku kreiptis į specialistus, nes gali kilti sepsio ar didelės kraujo netekimo rizika.
Kaip dažnai pasitaiko divertikuliozė?
Vakarų šalyse tai labai dažna sveikatos būklė, ypač vyresniame amžiuje. Skaičiuojama, kad apie trečdalis vyresnių nei 50 metų asmenų turi divertikulų, jų dažnumas dar didesnis tarp 60 metų perkopusių (apie pusę), o tarp aštuoniasdešimtmečių – net trys iš keturių. Jaunesniems nei 40 metų žmonėms ši būklė pasitaiko retai. Pastebėta, kad regionuose, kur vartojama mažiau apdoroto maisto ir valgoma daugiau augalinės kilmės produktų, divertikuliozė diagnozuojama rečiau.
Divertikuliozės simptomai
Dauguma žmonių nejaučia jokių simptomų. Tačiau jei atsiranda pilvo apačios skausmas ar pakyla temperatūra, tai jau gali reikšti divertikuliozės komplikaciją – uždegimą (divertikulitą).
Simptomai gali pasireikšti dėl kitų žarnyno ligų, kurios padidina divertikulų jautrumą – pavyzdžiui, sergant dirgliosios žarnos sindromu ar uždegimine žarnyno liga. Tokiu atveju gali kamuoti pilvo pūtimas ar diskomfortas, ypač jei užkietėja viduriai ir išmatos užsibūna divertikuluose.
Maždaug 1 iš 10 žmonių gali pasireikšti negausus kraujavimas iš divertikulų. Tai įvyksta, kai kietos išmatos pažeidžia divertikulo gleivinę ir sukelia kraujagyslių pažeidimus. Kraujavimas neretai būna laikinas ir neskausmingas, bet išmatose gali pasirodyti ryškiai raudono kraujo. Tokiu atveju jau kalbama apie divertikuliozinę ligą, ypač jei atsiranda komplikacijų.
Divertikuliozės atsiradimo priežastys ir rizikos veiksniai
Pagrindine priežastimi laikoma vakarietiška, daug perdirbtų angliavandenių ir mažai skaidulų turinti mityba. Tokia mityba formuoja kietas išmatas ir slopina žarnyno judesius, todėl susidaro didesnis spaudimas žarnyno sienelėje. Dėl to maišeliai dažniausiai susiformuoja riestinėje žarnoje, kur spaudimas didžiausias.
Be mitybos, svarbų vaidmenį gali turėti ir paveldimumas. Pastebėta, kad divertikuliozė dažnesnė tarp europiečių kilmės gyventojų, o retesnė kitose etninėse grupėse. Kai kuriose Azijos šalyse divertikulai dažniau atsiranda žarnyno pradžioje, o Vakarų šalyse – pabaigoje. Gana panaši tendencija pastebėta ir tarp Havajų japonų.
Divertikuliozės diagnostika
Dažniausiai divertikulai aptinkami atsitiktinai, atliekant įprastinę kolonoskopiją ar rentgenologinį pilvo tyrimą. Kadangi liga dažniausiai nesukelia simptomų, apie ją žmogus gali net nežinoti ilgą laiką.
Kai atsiranda simptomų, gydytojas pirmiausia išsiaiškina bendrą sveikatos situaciją, vartojamus vaistus, sergamumą, mitybą ir tuštinimosi ypatumus. Paprastai skiriami šie tyrimai:
- Fizinis ištyrimas, kai apžiūrima, palpuojamas pilvas ir klausomasi žarnyno veiklos, kartais atliekamas skaitmeninis tiesiosios žarnos tyrimas.
- Kraujo tyrimas, parodantis, ar nėra infekcijos ar vidinio kraujavimo židinio.
- Išmatų tyrimas, padedantis nustatyti infekcijos ar kraujavimo požymius žarnyne.
- Vaizdiniai tyrimai – dažniausiai atliekamas pilvo kompiuterinės tomografijos tyrimas, bario klizma, fleksinė sigmoidoskopija ar pilna kolonoskopija. Šiais tyrimais įvertinama žarnų struktūra ir galimos komplikacijos.
Divertikuliozės gydymas
Daugumai žmonių specialaus gydymo nereikia. Svarbiausias žingsnis – įtraukti į mitybą daugiau skaidulų (grudinės kultūros, vaisiai, daržovės), kad žarnynas veiktų efektyviau ir sumažėtų vidurių užkietėjimo tikimybė. Skaidulos padeda išmatoms lengviau judėti pro žarnas ir „išvalyti“ jas einant.
Nedidelei daliai žmonių (apie 3%) gali prireikti gydymo dėl užsitęsusio kraujavimo. Tuo atveju gydymas dažniausiai atliekamas atlikus kolonoskopiją – per endoskopą galima užspausti pažeistą kraujagyslę. Kartais prireikia intervencinės procedūros – angiografijos, kurios metu į kraujagyslę suleidžiami specialūs preparatai stabdantys kraujavimą.
Profilaktika: kaip išvengti divertikuliozės?
Norint palaikyti žarnyno sveikatą, rekomenduojama valgyti daugiau neapdorotų augalinių produktų, ląstelienos gausių grūdų, gerti pakankamai vandens ir palaikyti fizinį aktyvumą. Įpročiai, palaikantys reguliarų tuštinimąsi, padeda išvengti ne tik divertikuliozės, bet ir kitų apatinės dalies žarnyno sutrikimų. Jei divertikulai jau susiformavo, tokie veiksmai gali pristabdyti jų progresavimą ir naujų atsiradimą.
Ką galima tikėtis, jei nustatyta divertikuliozė?
Daugelis žmonių, sužinoję apie divertikuliozę, ir toliau gyvena visavertį gyvenimą, nieko ypatingo nejusdami. Tačiau jei greta yra tokios būklės kaip lėtinis vidurių užkietėjimas, dirgliosios žarnos ar uždegiminės žarnų ligos, padidėja rizika susidurti su nuolatiniais simptomais. Kai kurie žmonės patiria pasikartojantį kraujavimą ir jiems gali prireikti daugiau nei vienos procedūros kraujavimui stabdyti ar tirti kraujo netekimo priežastis.
Ar įmanoma pašalinti divertikulus?
Sukūrusios divertikulų, žarnyno sienelės nebegali visiškai atsistatyti į buvusią būklę. Nors daugeliui jie nesukelia sunkumų, jei problema kartojasi ar blogėja, gyvenimo būdo pokyčiai ir tam tikros priemonės padeda valdyti simptomus ir išvengti komplikacijų.
Kaip rūpintis savimi sergant divertikulioze?
Nesvarbu, ar juntate simptomus, ar ne, divertikuliozė – ženklas, kad jūsų organizmas tikriausiai būtų dėkingas už didesnį skaidulų kiekį maiste. Šiam tikslui pasiekti pravartu rinktis daugiau pilno grūdo produktų, vaisių ir daržovių. Jei sunku surinkti pakankamą skaidulų kiekį, kai kurie žmonės renkasi papildus (pvz., psylliumo sėklas) – svarbu kartu suvartoti pakankamai vandens, kad skaidulos lengviau keliautų žarnynu. Priešingu atveju vidurių užkietėjimas gali tik stiprėti.
Jei sergate divertikuline liga, turėtumėte stebėti, kokie produktai ar vaistai išprovokuoja simptomų paaštrėjimą. Jei pastebite kraują išmatose, nepriklausomai nuo to, ar kraujavimas nustoja savaime, būtina apie tai informuoti gydytoją – tai padės išvengti grėsmingo kraujo netekimo.
Ar divertikulai gali būti ir kitose virškinamojo trakto dalyse?
Nors dažniausiai išsišokimai susidaro storojoje žarnoje, retais atvejais jie gali formuotis ir kitur – pavyzdžiui, plonojoje žarnoje, skrandyje ar stemplėje. Tokie atvejai dažniausiai susiję su kitomis žarnyno ligomis, kurios apsunkina įprastą maisto judėjimą. Yra ir įgimta forma – Meckelio divertikulas, dažniausiai aptinkamas plonoje žarnoje.
