Kifozė – tai būklė, kai stuburas persilenkia į išorę, dėl ko nugaros viršutinė dalis atrodo išgaubta ar net kupra. Dažnai tokia laikysena primena „sukumpimą“ arba nuolatinį pasilenkimą, todėl žmonės šią būseną vadina ne tik „kifoze“, bet ir kupra ar apvaliąja nugara. Stuburas natūraliai turi švelnias kreives, kurios padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, tačiau per didelė kreivė gali sukelti įvairių problemų arba apsunkinti kasdienį judėjimą.
Dažniausi kifozės tipai
Yra keletas kifozės formų, kurios išsiskiria tiek priežastimis, tiek eiga. Pagrindiniai jų yra:
- Laikysenos kifozė. Dažniausia forma, kuri dažniausiai išryškėja paauglystėje. Nekoreguota laikysena ar nuolatinis susilenkimas pertempia stuburo raumenis ir raiščius, dėl ko viršutinė stuburo dalis pasidaro apvalesnė. Paprastai šio tipo kifozė nesukelia skausmo ir dažniau pasitaiko merginoms.
- Šojermano kifozė. Šiuo atveju stuburo slanksteliai būna ne stačiakampio, o pleišto formos, dėl ko nugaros linkis tampa dar ryškesnis. Dažniau pasitaiko berniukams. Šojermano kifozė gali kelti skausmą, ypač aktyviai judant, sėdint ar stovint ilgesnį laiką. Skirtingai nei laikysenos kifozės atveju, stuburo pozicija nepasikeičia savaime pakeitus laikyseną.
- Įgimta kifozė. Tai būklė, kai stuburas tinkamai neišsivysto dar vaisiui esant gimdoje. Dažnai tokia kifozė sunkėja vaikui augant ir gali būti susijusi su kitais vystymosi sutrikimais, pavyzdžiui, širdies ar inkstų problemomis. Dėl to gali būti rekomenduojama operacija vaikystėje, kad stuburo išlinkimas neprogresuotų.
- Kaklinė kifozė. Ši forma fiksuojama tada, kai kaklinė stuburo dalis, vietoje natūralaus linkio į nugaros pusę, pasilenkia į priekį. Dar vadinama „kariško kaklo“ sindromu.
- Hiper-kifozė. Tai itin stiprus stuburo išlinkimas, kurio kampas didesnis nei 50 laipsnių. Dažniausiai fiksuojama vyresniems nei 40 metų žmonėms.
Kifozės paplitimas
Šojermano kifozė nustatoma mažiau nei 8% mokyklinio amžiaus vaikų. Labai stipri (hiper-) kifozė vargina apie 20–40% vyresnių nei 60 metų suaugusiųjų. Su amžiumi viršutinės stuburo dalies kampas didėja – vidutiniškai po 3 laipsnius kas dešimtmetį.
Kifozės simptomai
- Apvalūs, labiau išsikišę pečiai.
- Matoma išgaubta nugara arba „kupra“ krūtinės srityje.
- Įsitempę šlaunies užpakalinės raumenys (šlaunies bicepsai).
Stipriai pažengusi kifozė gali sukelti:
- Nugaros ir menčių skausmus ar sustingimą.
- Silpnumo, dilgčiojimo ar tirpimo pojūtį kojose.
- Nuolatinį nuovargį.
- Pusiausvyros sutrikimus.
- Šlapimo pūslės ar žarnyno nesulaikymo atvejus.
- Dusulį ar kvėpavimo sunkumus.
Kifozės atsiradimo priežastys
Kas lėmė kifozės vystymąsi, priklauso nuo jos tipo:
- Netaisyklinga laikysena.
- Stuburo kaulų struktūros pakitimai.
- Kaulų augimo anomalijos ar neįprasta kaulų forma.
- Stuburo traumos.
- Amžius – juo žmogus vyresnis, tuo stuburas tampa mažiau lankstus.
Ar kifozė gali pavirsti skolioze?
Kifozė ir skoliozė yra skirtingos stuburo problemos. Nors jos gali pasitaikyti tuo pačiu metu, viena kitos nesukelia. Kifozė – tai stuburo linkis iš priekio į užpakalį, o skoliozė – stuburo iškrypimas į šoną.
Kifozės rizikos veiksniai
Dažniausiai postūrinė ir Šojermano kifozė nustatomos 13–16 metų paaugliams, nes šiuo metu stuburo kaulai sparčiai auga. Tačiau šis sutrikimas gali išsivystyti bet kuriame amžiuje. Bėgant metams stuburas praranda lankstumą, todėl gali pasireikšti ryškesnis linkis į priekį. Įgimta kifozė gali būti pastebima nuo pat gimimo ir kartais siejama su kitais vystymosi sutrikimais.
Kifozės komplikacijos
Lengva stuburo kifozė komplikacijų dažniausiai nesukelia, tačiau stipraus iškrypimo atveju gali pasireikšti:
- Lėtinis nugaros skausmas.
- Vaikščiojimo sunkumai.
- Gali būti sunku kvėpuoti dėl sumažėjusio plaučių tūrio.
- Nervinių šaknelių spaudimo simptomai, pavyzdžiui, tirpimas ar silpnumas kojuose.
Kifozės diagnozė
Vaikams laikysenos pokyčius dažnai pastebi tėvai, pedagogai ar mokykloje dirbantys slaugytojai. Kartais pirmieji požymiai aptinkami skoliozės patikros metu. Tokiu atveju rekomenduojama kreiptis pas šeimos gydytoją.
Diagnozė nustatoma išsamiai apžiūrėjus pacientą. Apžiūros metu prašoma pasilenkti į priekį ištiestomis kojomis ir laisvai nuleistomis rankomis – taip galima pastebėti nugaros išlinkimą ar kitus stuburo pokyčius.
Kokie tyrimai reikalingi?
- Stuburo rentgeno nuotrauka: leidžia tiksliai įvertinti kreivumo laipsnį. Normalus stuburas išsilenkęs 20–45 laipsniais, o jei kampas didesnis nei 50 laipsnių, diagnozuojama kifozė.
- Plaučių funkcijos tyrimai, jei įtariama, kad stuburas daro įtaką kvėpavimui.
- Magnetinio rezonanso tomograma (MRT): atliekama, jeigu reikia nustatyti, ar stuburo kreivė spaudžia nervų šaknis ar kitus audinius.
Kifozės gydymas
Gydymo pasirinkimas priklauso nuo paciento amžiaus, bendros sveikatos, kifozės tipo, išlinkio dydžio ir kvėpavimo sunkumų.
- Kineziterapija. Specialūs pratimai stiprina pilvo ir nugaros raumenis, padeda sumažinti skausmą, gerina laikyseną bei raumenų elastingumą.
- Vaistai. Priešuždegiminiai preparatai gali numalšinti nugaros skausmus.
- Korsetai. Augantiems vaikams ir paaugliams su Šojermano kifoze kartais rekomenduojamas specialus įtvaras – gydytojas parenka tinkamą tipą ir paaiškina, kiek ilgai jį naudoti.
- Operacija. Jei iškrypimas labai didelis arba jaučiami stiprūs skausmai, gali būti atliekama stuburo stabilizavimo – t. y. slankstelių sujungimo – operacija. Tuomet stuburo kaulai sutvirtinami ir per tam tikrą laiką atauga drauge, taip sumažinant kreivumą.
Kada rekomenduojama operacija?
- Įgimtos kifozės atvejais.
- Esant dideliam Šojermano kifozės išlinkimui (virš 75 laipsnių kampo).
- Jei skausmas stiprus ir kitos gydymo priemonės neveiksmingos.
Kaip sumažinti kifozės atsiradimo riziką?
Visų kifozės formų išvengti negalima, tačiau galima sumažinti laikysenos sutrikimų tikimybę. Svarbu:
- Rūpintis laikysena – sąmoningai stebėti, kaip sėdite ar stovite.
- Stiprinti pilvo ir nugaros raumenis specialiais pratimais.
- Išlaikyti optimalų kūno svorį.
- Naudoti ergonomiškas kuprines ar krepšius, neprikrauti jų per sunkiai.
- Reguliariai mankštintis, stiprinant raumenis bei didinant jų lankstumą.
Gyvenimas su kifoze ir prognozė
Kifozė dažniausiai yra valdoma būklė. Svarbiausias tikslas – sustabdyti iškrypimo progresą. Daugeliu atvejų chirurginė intervencija nereikalinga; dažniausiai padeda kineziterapija, laikysenos koregavimas ar nuosaikūs kiti gydymo būdai. Jei kifozė diagnozuojama anksti, prognozė – palanki, operacijos prireikia retai.
Būtina nuolat stebėti stuburo būklę, net ir po sėkmingo gydymo, kad įvertintumėte, ar kreivumas neatsinaujina. Kai kuriais atvejais kifozė gali grįžti, todėl verta keisti kai kuriuos kasdienius įpročius – stebėti, kaip sėdite ir judate, rinktis patogesnius nešulių pernešimo būdus, pvz., naudoti ratukinį krepšį. Geriausia kartu su gydytoju sudaryti prevencinių veiksmų planą.
Kada kreiptis į gydytoją?
Pastebėję savo ar vaiko laikyseną keičiančią stuburo kreivę, verta pasitarti su specialistu dėl išsamesnio įvertinimo ir individualių koregavimo priemonių. Jei pasireiškia stiprūs kvėpavimo sunkumai, būtina skubi pagalba.
Ką svarbu aptarti su gydytoju?
- Kaip stipriai iškrypęs stuburas?
- Ar reikalinga chirurginė operacija?
- Kokios alternatyvos – ar gali padėti kineziterapija ar kiti nemedicininiai sprendimai?
- Kaip efektyviausiai sustabdyti iškrypimo progresavimą?
