Vidurių užkietėjimas mažiems vaikams yra gana dažnas reiškinys, galintis sukelti nepatogumų tiek jiems patiems, tiek tėvams. Dažniausiai tai pasireiškia tuo, kad vaikas tuštinasi rečiau nei įprastai – mažiau nei du kartus per savaitę. Be to, išmatos tampa sausos, kietos ir gana didelės, todėl tuštinimasis kartais būna skausmingas ar sunkiai įveikiamas. Nors tokia būklė paprastai nėra ilgalaikė, retai ji gali reikšti ir gilesnes sveikatos problemas.

Ką dažniausiai kamuoja užkietėjimas?

Šis sutrikimas paliečia iki penktadalio mažų vaikų, ir tam tikrose grupėse pasitaiko dažniau. Rizika padidėja vaikams, kurie dar tik mokosi naudotis tualetu, serga vystymosi sutrikimais ar turi problemų susijusių su tiesiąja žarna arba išange. Berniukams ši problema pasitaiko šiek tiek dažniau nei mergaitėms.

Mažų vaikų vidurių užkietėjimo simptomai

Kadangi mažyliai ne visada geba papasakoti apie savo savijautą, svarbu pastebėti tam tikrus ženklus. Užkietėjusio vaiko tuštinimasis tampa vis retesnis – dažniausiai mažiau nei du kartus per savaitę. Jo išmatos tampa kietos, sausos, grumstelių pavidalo, didelės arba sunkiai praeinamos. Dažnai vaikas pradeda vengti tuštinimosi, pavyzdžiui, stovi ant pirštų galų, susigūžia ar daro keistus judesius, tarsi atidėliotų šį veiksmą.

Pilvo skausmas ar pūtimas, spazmai, pykinimas.
Ant trumpikių atsirandantys „viduriavimo“ pėdsakai (tai dažna, kai kietos išmatos blokuoja žarnyną, o iš viršaus prateka skystos išmatos).
Retkarčiais pasitaiko kraujo išmatose arba ant popieriaus po pasinaudojimo tualetu.

Kas lemia užkietėjimą vaikystėje?

Maži vaikai dažnai sulaiko norą tuštintis dėl įvairių priežasčių. Kai jie ilgiau nekreipia dėmesio į kūno signalus, sustingsta žarnyno turinys, prarandama daugiau skysčių, todėl išmatos sukietėja. Dažnas tokio elgesio motyvas – nenoras nutraukti žaidimą, nenoras naudotis viešaisiais tualetais, baimė dėl skausmo, nerimas dėl tualetinio mokymo ar paprasčiausiai dar nesusiformavęs noras kontroliuoti šį procesą.

Susiję įrašai

Užkietėjimą gali paskatinti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, nepakankamas skaidulų kiekis racione, mažas išgeriamų skysčių kiekis, tam tikri medikamentai. Retai tai gali būti ir įvairios ligos: įgimti žarnyno trūkumai, lėtinės ligos (celiakija, Hirschsprungo liga, skydliaukės veiklos sutrikimai, diabetas), įgimtos stuburo ar nervų sistemos ydos, stresinės situacijos ar ligos, mažinančios apetitą.

Kaip nustatomas vidurių užkietėjimas vaikui?

Gydytojas pirmiausia pasikalba apie vaiko įpročius – kaip dažnai ir kokios išmatos, kaip vaikas valgo, ar nėra sunkumų mokantis naudotis tualetu. Taip pat vertinama, ar vaikas vartoja kokius nors vaistus arba turi kitų sveikatos problemų. Apžiūros metu apčiuopiamas vaiko pilvas, ieškoma jautrumo ar sukietėjimų žarnyne, esant poreikiui, patikrinama išangės ir tiesiosios žarnos būklė.

Galimi tyrimai

Pilvo rentgeno nuotrauka – padeda įvertinti, kiek žarnyne liko išmatų.
Kraujo tyrimai (pvz., išsamus kraujo tyrimas) – ieškoma kitų ligų požymių.
Išmatų tyrimai – naudojama infekcijoms ar kraujo žymėms aptikti.
Šlapimo tyrimas – padeda nustatyti galimus šlapimo takų uždegimus.
Žarnyno judrumo tyrimai – vertinama, kaip juda žarnynas.
Tiesiosios žarnos biopsija – atliekama itin retai ir tik įtarus rimtą ligą.

Galimos komplikacijos, jei vaikas nuolat užkietėjęs

Ilgai trunkantis užkietėjimas retai būna grėsmingas, tačiau neišvengiamai gali sukelti sunkių nemalonumų. Tai gali būti:

Labai kietų išmatų susikaupimas žarnyne (fecal impaction).
Valingo tuštinimosi praradimas arba nelaikymas (enkoprezė).
Išangės įtrūkimai.
Tiesiosios žarnos iškritimas.
Hemoroidiniai mazgai – išangės ar tiesiosios žarnos venų išsiplėtimas.

Kaip padėti užkietėjusiam mažyliui?

Daugeliu atvejų užkietėjimas trumpalaikis ir nesunkiai įveikiamas namų priemonėmis. Svarbu pasirūpinti, kad vaikas gautų daugiau skaidulų, todėl į dienos meniu įtraukite daržovių bei vaisių. Suteikite pakankamai vandens – apie galimą sulčių vartojimą pasitarkite su šeimos gydytoju.

Nespauskite vaiko naudotis tualetu, jei jis patiria užkietėjimą – kartais verta kurį laiką atidėti tualetinio mokymo procesą. Skatinkite išsiugdyti reguliarų tuštinimosi ritmą, ypač po valgio. Motyvacijai galima naudoti nedideles simbolines prizų sistemas.

Kokio maisto vengti, jeigu vaikas užkietėjęs?

Gaminiai su mažu skaidulų kiekiu: ledai, perdirbti užkandžiai, greitas maistas, bulvių traškučiai ir sūrūs užkandžiai.
Kai kurie vaisiai ir jų perdirbiniai – bananai, obuolių tyrė.
Didelis kiekis ryžių, sūris bei gaminiai iš perdirbtos produkcijos.
Pernelyg daug neskiesto pieno ar pieno produktų.

Vaistai nuo užkietėjimo – ką skirti vaikui?

Prieš duodant bet kokius vaistus, būtina pasitarti su gydytoju. Kaip pagalbinės priemonės gali būti skiriami:

Probiotikai, skaidulų papildai.
Preparatai, atstatantys elektrolitų pusiausvyrą.
Išmatų minkštikliai, vidurius laisvinantys vaistai bei glicerino žvakutės ar klizmos – jų paskirtis ir dozavimas turi būti suderintas su gydytoju.

Kaip mažiesiems išvengti užkietėjimo?

Subalansuota mityba su gausiu vaisių, daržovių ir grūdų kiekiu.
Pakankamas vandens vartojimas. Sulčių kiekio poreikį aptarkite su gydytoju.
Nuolatinis fizinis aktyvumas, aktyvios žaidimų pertraukos.
Nustatyti reguliarų tuštinimosi grafiką.
Nesusidėti įpročio nuolat vartoti didelio riebumo pieną ar jo gaminius.

Užkietėjimo eiga ir prognozė

Laiku imantis tinkamų priemonių, dauguma vaikų greitai pasveiksta – reguliariai vartojant skaidulas ir pakankamai geriant skysčių, tuštinimasis tampa atsparesnis užkietėjimui. Tačiau uždelstas gydymas gali lemti, kad išmatos taps vis kietesnės ir didesnės, kas išprovokuos skausmą, o vaikas ims vis dažniau sulaikyti norą tuštintis.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Jeigu vaikas nekakoja dvi savaites ar daugiau, o namų priemonės nepadeda, laikas pasikonsultuoti su medikais. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į šias nerimą keliančias būkles: