Mielofibrozė – tai reta kraujo onkologinė liga, kai kaulų čiulpus, kurie paprastai gamina kraujo ląsteles, palaipsniui pakeičia randinis audinys. Ši būklė priskiriama lėtinių leukemijų ir mieloproliferacinių ligų grupei, kurią lemia per didelis kraujo ląstelių kiekis kaulų čiulpuose.
Mielofibrozė – kas tai?
Kaulų čiulpuose randasi nesubrendusių kraujodaros ląstelių, vadinamų kamieninėmis ląstelėmis – iš jų susiformuoja raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai bei trombocitai. Sergant mielofibroze, genetinė mutacija keičia kamieninės ląstelės DNR, todėl ji tampa pažeista ir įgyja vėžinei ląstelei būdingų savybių. Tokia ląstelė dauginasi, perduodama šią pažeistą informaciją naujoms ląstelėms.
Laikui bėgant vėžinių kraujo ląstelių kiekis organizme stipriai išauga. Dalis šių ląstelių sukelia uždegimą, dėl kurio kaulų čiulpuose pradeda formuotis randinis audinys. Ši randėjimo eiga kartu su gausiu nesveikų ląstelių kiekiu trukdo normalių kraujo ląstelių gamybai.
Mielofibrozės rūšys
- Pirminė mielofibrozė pasireiškia savaime, be aiškios kitos ligos priežasties.
- Antrinė mielofibrozė išsivysto kitų kraujo ligų, tokių kaip pirminė trombocitozė ar policitemija vera, fone ir sudaro apie 10–20 % visų atvejų.
Ligos dažnumas
Mielofibrozė yra itin reta – fiksuojama tik apie 1,5 atvejo 100 000 gyventojų kasmet. Sergamumas nepriklauso nuo lyties, gali pasireikšti įvairiame amžiuje, bet dažniau nustatoma vyresniems nei 50-ies metų asmenims. Vaikų grupėje mielofibrozė dažniausiai diagnozuojama iki trejų metų amžiaus.
Kaip mielofibrozė veikia organizmą?
Pakitus kraujo ląstelių gamybos eigai, gali išsivystyti tokios būklės:
- Anemija: dėl raudonųjų kraujo kūnelių trūkumo organams ima stigti deguonies, todėl žmogus jaučia silpnumą, nuovargį, dusulį.
- Trombocitopenija: sumažėjęs trombocitų kiekis apsunkina kraujo krešėjimą, todėl lengviau atsiranda mėlynių ar kraujuoja žaizdos.
- Padidėjusi blužnis (splenomegalija): blužnis padeda reguliuoti kraujo kūnelių kiekį ir šalina pažeistas ląsteles. Kai nesveikų ląstelių per daug, blužnis padidėja, sukelia diskomfortą ar pilnumo pojūtį kairėje viršutinėje pilvo pusėje.
- Ekstramedulinė kraujodara: kai kraujo ląstelės pradeda formuotis nebe kaulų čiulpuose, o kitur organizme – pavyzdžiui, plaučiuose, virškinamajame trakte, stubure, smegenyse ar limfmazgiuose. Eksponentiškai didėjant ląstelių masei jos gali spausti vidaus organus, trikdyti jų veiklą.
- Padidėjusi kraujospūdis vartų venoje (portinė hipertenzija): dėl kraujotakos pokyčių gali išaugti spaudimas venoje, jungiančioje blužnį su kepenimis.
Apie 12 % visų pagrindinės mielofibrozės atvejų bėgant laikui progresuoja į ūminę mieloidinę leukemiją.
Mielofibrozės simptomai
Dažnai ši liga vystosi lėtai, be jokių ankstyvųjų požymių, ir net trečdalis žmonių pradinėse stadijose simptomų nejaučia. Vystantis ligai pirmieji simptomai gali būti stiprus nuovargis ar padidėjusi blužnis. Kiti dažni požymiai:
- Bendras silpnumas ir greitas nuovargis
- Karščiavimas
- Niežulys
- Odos išbalimas
- Nepaaaiškinamas svorio kritimas
- Gausus prakaitavimas naktį
- Skausmas kauluose ar sąnariuose
- Dažnos infekcijos
- Padidėjusi blužnis ar kepenys
- Nepaaiškinami kraujo krešuliai
- Kraujavimas, mėlynių atsiradimas
- Išsiplėtusios pilvo ar stemplės venos, kurios kartais gali plyšti ir sukelti kraujavimą
Ligos priežastys ir rizikos veiksniai
Mielofibrozės priežastys
Nors tikslios ligos priežastys nėra žinomos, mielofibrozė glaudžiai susijusi su genetiniais pakitimais tam tikruose genuose. Svarbų vaidmenį čia atlieka Janus kinazės (JAK) baltymai, kurie reguliuoja kraujo ląstelių dauginimąsi signalizuodami, kada ląstelėms reikėtų dalintis.
Jei šie baltymai veikia per aktyviai, kraujo ląstelės gali gamintis per gausiai ar atvirkščiai – trūkti. Apie 60–65 % sergančiųjų aptinkama JAK2 geno mutacija. 5–10 % atvejų nustatomas pakitęs MPL genas, o CALR geno mutacija – dar 20–25 % atvejų.
Rizikos veiksniai
- Amžius vyresnis nei 50 metų
- Kitų lėtinių kraujo ligų, tokių kaip policitemija vera ar trombocitozė, buvimas
- Sąlytis su jonizuojančiąja spinduliuote ar tam tikrais cheminiais junginiais – benzenu, toluenu
Diagnozė ir tyrimai
Diagnozuojant mielofibrozę atliekamas išsamus fizinis ištyrimas, įvertinama ligos istorija. Gydytojas ieško blužnies padidėjimo ar požymių, rodančių anemiją.
Kraujo tyrimai
- Pilnas kraujo tyrimas leidžia įvertinti raudonųjų, baltųjų kraujo kūnelių bei trombocitų skaičių. Jei raudonųjų kraujo kūnelių per mažai, o kiti rodikliai pakitę, gali būti įtariama mielofibrozė.
- Kraujo tepinėlis parodo, ar ląstelės yra neįprastos formos, dydžio ar jų yra per daug. Aptikus daug nesubrendusių kraujo ląstelių, kyla įtarimas dėl šios ligos.
- Biocheminiai tyrimai padeda įvertinti, kaip veikia vidaus organai ir ar kraujyje nėra padidėjusio šlapimo rūgšties, bilirubino bei laktatdehidrogenazės kiekio.
Kaulų čiulpų tyrimai
- Kaulų čiulpų biopsija – tai procedūra, kai paimamas nedidelis kaulų čiulpų gabalėlis ir vertinamas mikroskopu, ar nėra būdingų pakitimų.
- Kaulų čiulpų aspiracija – paimama skysta čiulpų dalis, ištiriama dėl mielofibrozės požymių.
Kartais papildomai atliekama genetinių mutacijų analizė – ieškoma JAK2, CALR ar MPL pakitimų. Prireikus gydytojas rekomenduoja vaizdinius tyrimus – pilvo echoskopiją ar magnetinio rezonanso tyrimą, kad įvertintų blužnies dydį ar rando audinio kiekį kaulų čiulpuose.
Gydymo galimybės
Šios ligos gydymas skiriamas tik tuomet, kai atsiranda simptomų, tačiau būklę svarbu atidžiai stebėti net ir be gydymo.
- Vaistai iš JAK inhibitorių grupės – jų paskirtis sumažinti per stipriai veikiančių Janus kinazių aktyvumą. Jie padeda kontroliuoti tokius simptomus kaip padidėjusi blužnis, karščiavimas, svorio kritimas ar niežėjimas.
Svarbus gydymo tikslas – palengvinti su liga susijusias būkles, pirmiausia – anemiją ir blužnies padidėjimą.
Anemijos gydymas
- Androgenai (pavyzdžiui, danazolas) skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.
- Imunomoduliatoriai (interferonas, talidomidas ar lenalidomidas) stiprina imuninės sistemos atsaką ir mažina simptomus. Jie dažnai derinami su prednizolonu ar kitais gliukokortikoidais.
- Chemoterapijos vaistai (hidroksiurea, kladribinas) mažina pernelyg didelį kraujo kūnelių skaičių bei padeda sumažinti blužnį.
- Kraujo perpylimai reikalingi, jeigu išsivysto sunki anemija.
Smegenų blužnies gydymas
- Blužnies išvešėjimui kontroliuoti taikomi JAK inhibitoriai, imunomoduliatoriai ar chemoterapija. Sunkiais atvejais gali prireikti blužnies pašalinimo (splenektomijos) ar spindulinės terapijos jos plotui.
- Spindulinė terapija taip pat taikytina, jei kraujo ląstelės ima augti už kaulų čiulpų ribų.
Vienintelis potencialus visiškas išgijimo būdas yra alogeninė hematopoetinių kamieninių ląstelių transplantacija – kai pažeistos paciento ląstelės sunaikinamos chemoterapija ar radiacija, o į jų vietą persodinamos sveikos donoro ląstelės. Ši procedūra susijusi su nemaža komplikacijų rizika, todėl tinka ne visiems. Sprendžiant dėl transplantacijos, vertinamos įvairios aplinkybės: amžius, simptomų stiprumas, lydinčios ligos ir tikėtina gydymo sėkmė.
Prognozė ir gyvenimo trukmė
Mielofibrozė yra agresyvi liga, kurios vidutinė išgyvenamumo trukmė siekia apie šešerius metus po diagnozės. Tai reiškia, kad pusei pacientų pavyksta išgyventi ilgiau, pusei – trumpiau. Ligos eiga priklauso nuo daugelio faktorių – amžiaus, simptomų intensyvumo, kraujo ląstelių kiekio, rando audinio gausos kaulų čiulpuose, genetinių mutacijų buvimo.
Kasdienis gyvenimas su mielofibroze
Kiekvienam sergančiajam svarbu rūpintis bendra savijauta ir aptarti savo būklę su gydančiu gydytoju. Esant poreikiui, tikslingai rekomenduojama pasinaudoti paliatyviosios pagalbos specialistų pagalba. Tai komandinis darbas, kuriame dalyvauja gydytojai, slaugytojai, psichologai ar socialiniai darbuotojai, siekiant kuo geresnės gyvenimo kokybės ir emocinės paramos ligos metu.
