Naujagimių vilkligė – reta būklė, nustatoma dar vaisiui vystantis motinos įsčiose arba pirmaisiais gyvenimo mėnesiais gimus vaikui. Dažniausiai ši liga nesukelia ilgalaikės žalos ir praeina savaime per pirmuosius metus: jos simptomai, pavyzdžiui, odos bėrimai, išnyksta vaikui augant. Vis dėlto, naujagimių vilkligė kartais gali paveikti kūdikio širdį ir sukelti rimtesnių komplikacijų, kurios reikalauja gydytojų dėmesio.
Pagrindinė informacija apie naujagimių vilkligę
Nors šis pavadinimas gali priminti įprastą vilkligę (arba sisteminę raudonąją vilkligę), naujagimių vilkligė – visiškai atskira liga, turinti kitokias priežastis ir gydymo ypatumus. Liga išsivysto tuomet, kai tam tikri motinos imuninės sistemos baltymai – antikūnai (anti-SSA, anti-SSB arba anti-U1-RNP) – per placentą patenka į vaisiaus kraujotaką ir kartais pažeidžia kūdikio ląsteles.
Šiuos antikūnus dažniausiai turi moterys, sergančios autoimuniniais susirgimais, pavyzdžiui, Šegreno sindromu, sistemine raudonąja vilklige ar mišria jungiamojo audinio liga. Visgi, kai kurios moterys jau būdamos nėščios apie savo imuninę būklę gali ir nežinoti – naujagimių vilkligė neretai tampa pirmu ženklu, kad organizme yra šių antikūnų.
Jeigu motina nešioja minėtus antikūnus, susirgimo rizika jos vaikui nėra didelė – dauguma kūdikių gimsta visiškai sveiki. Tačiau svarbu būti informuotai ir pasitarti su gydytoju dėl papildomos stebėsenos ar tyrimų nėštumo metu.
Kas sukelia naujagimių vilkligę?
Ligos priežastis – motinos organizme esantys antikūnai, kurie nėštumo metu per placentą patenka į vaisiaus kraują. Šie antikūnai gali būti susiję su įvairiomis autoimuninėmis ligomis, bet pasitaiko ir moterų, kurios jokių ligos požymių nejaučia. Patekę į kūdikio organizmą, antikūnai gali sukelti laikinų (odai ar kraujui) arba nuolatinę (širdžiai) žalą. Nors šiuo metu dar nėra tiksliai aišku, kodėl kai kuriems kūdikiams išsivysto liga, žinoma, kad sunkius formos – širdies veiklos sutrikimus – lemia būtent šie per motinos kraują perduoti baltymai.
Naujagimių vilkligės simptomai
Dažniausias ligos požymis – odos bėrimas, kuris gali pasirodyti jau gimus arba per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius. Šis bėrimas būna žiedinės formos, jo pakraščiai dažnai paraudę, o centras išlieka natūralios spalvos. Dažniausiai jis pastebimas ant kūdikio galvos odos ir veido, bet gali išplisti ir ant liemens, rankų ar kojų. Bėrimas dažniausiai saugus, nesukelia niežulio ar skausmo ir palaipsniui dingsta, kai iš organizmo pasišalina motinos antikūnai.
- Mažas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis (anemija).
- Mažas trombocitų kiekis (trombocitopenija).
- Sumažėjęs baltųjų kraujo kūnelių kiekis (neutropenija).
- Padidėję kepenų fermentai.
Visi šie kraujo ir kepenų pokyčiai paprastai išnyksta, vaikui ūgtelėjus – tai nutinka maždaug per 6-9 gyvenimo mėnesius, kai motinos antikūnai visiškai pasišalina.
Liga ir širdies ritmo sutrikimai
Naujagimių vilkligė kartais gali sukelti vadinamąjį įgimtą autoimuninį širdies bloką – rimtą komplikaciją, kai širdis ima plakti per lėtai. Tai atsitinka dėl to, kad antikūnai pažeidžia širdies elektrinius impulsus perduodančias ląsteles (AV mazgą). Lengvesni sutrikimai gali praeiti savaime, tačiau kai kada išsivysto visiškas širdies blokas – tada elektriniai impulsai nebesiekia visos širdies ir ji nebegali pakankamai efektyviai pumpuoti kraujo. Sunkiausios formos yra pavojingos gyvybei, gali pasireikšti tiek prieš gimimą, tiek jau gimus vaikui.
Paprastai širdies blokas išryškėja tarp 18 ir 24 nėštumo savaitės. Gydytojai jį gali aptikti klausydami vaisiaus širdies ritmo: jei širdis plaka per lėtai (bradikardija), tai leidžia įtarti širdies laidumo sutrikimą.
Kaip diagnozuojama naujagimių vilkligė?
Liga gali būti nustatyta nėštumo metu arba jau po vaiko gimimo. Jei dar motinos įsčiose užfiksuojamas lėtas vaisiaus širdies ritmas, atliekamas vaisiaus echoskopinis širdies tyrimas (vaisiaus echoskopija). Šis neskausmingas tyrimas padeda įvertinti širdies struktūrą ir funkciją.
Gimus įtariamam ar simptomus rodančiam kūdikiui, gydytojai atlieka fizinę apžiūrą ir kraujo tyrimus tiek kūdikiui, tiek mamai, ieškodami būdingų antikūnų. Naujagimių vilkligės diagnozė nustatoma, kai yra bent vienas būdingas klinikinis požymis ir randami atitinkami antikūnai (anti-SSA, anti-SSB ar anti-U1-RNP) kūdikio ar motinos kraujyje.
Gydymo galimybės
Naujagimių vilkligės gydymas priklauso nuo ligos sunkumo ir paveiktų organų. Daugeliui kūdikių, kuriems liga pasireiškia tik odos bėrimais, kraujo ar kepenų fermentų pokyčiais, gydymas paprastai nereikalingas – simptomai išnyksta savaime per keletą mėnesių.
Tačiau jeigu liga sukelia širdies bloką, kai kuriais atvejais vaikui gali prireikti nuolatinio širdies stimuliatoriaus – prietaiso, skirtu užtikrinti taisyklingą širdies ritmą. Kada ir kaip jis bus reikalingas, paaiškins gydytojų komanda.
Tyrimais nustatyta, kad specialūs vaistai, pvz., hidroksichlorokvinas nėštumo metu, gali padėti sumažinti sunkios širdinės komplikacijos tikimybę, tad moterims, kurioms randami minėti antikūnai ar kurios serga autoimuninėmis ligomis, gydytojas gali pasiūlyti tokį gydymą apsaugai.
Ar galima išvengti naujagimių vilkligės?
Pilnai užkirsti kelio motinos antikūnams patekti per placentą nėra galimybės. Visgi, žinant apie ligos riziką, galima sumažinti rimtų komplikacijų tikimybę. Motinoms, kurioms nustatyti rizikingi antikūnai, gydytojai gali:
- siūlyti vaistus prieš ir nėštumo metu širdies bloko profilaktikai,
- pradėti vaisiaus širdies veiklos stebėjimus nuo maždaug 16 nėštumo savaitės,
- nuolat tikrinti kūdikio širdies veiklą po gimimo, bent jau pirmąjį gyvenimo mėnesį.
Toks budrumas padeda iš anksto pasiruošti gydymo poreikiui ir užtikrinti, kad kūdikio sveikatai būtų skirta pakankamai dėmesio.
Ligos eiga ir gyvenimo perspektyvos
Kūdikio rezultatą nulemia tai, kokius organus ši liga paveikė. Jei pažeidimos apsiriboja oda, kepenimis ar kraujo ląstelėmis, vos per kelis mėnesius sveikata visiškai atsistato. Sudėtingesni atvejai pasitaiko tuomet, kai išsivysto įgimtas širdies blokas: kai kuriais atvejais ši būklė gali būti pavojinga gyvybei, o daugumai vaikų prireikia nuolatinio širdies stimuliatoriaus dar vaikystėje.
Nedideliam procentui vaikų, kurie turėjo naujagimių vilkligę, vėliau gali išsivystyti autoimuniniai susirgimai, pavyzdžiui, jaunatvinis idiopatinis artritas, psoriazė, autoimuninė skydliaukės liga ar 1 tipo cukrinis diabetas.
Kiekvieno vaiko gyvenimas bus savitas ir dauguma mažųjų, sergančių šia liga, galės augti ir gyventi visavertiškai. Gydytojų komanda pasirengusi patarti, kaip geriausiai pasirūpinti vaiko sveikata ateityje.
Kada kreiptis į gydytoją?
Rekomenduojama laikytis vizitų grafiko, kurį sudarys vaiko gydytojai ir specialistai – jie padės stebėti sveikatos dinamiką ir anksti pastebėti galimus pokyčius. Taip pat svarbu rūpintis ir savo sveikata: jei jums nustatyta minėtų antikūnų, net jei kol kas nesate patyrusi autoimuninės ligos požymių, gydytojas gali pasiūlyti nuolatinę stebėseną ar konsultaciją pas reumatologą.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su gydytoju
- Kaip ši liga veikia mano nėštumą ar mano kūdikį?
- Kokios gydymo arba stebėsenos galimybės yra taikomos?
- Kokia vaiko (ar nėštumo) prognozė?
- Ar yra rizika, kad ši liga pasikartos kitų nėštumų metu?
Naujagimių vilkligė ir suaugusieji
Ši liga būdinga tik kūdikiams ir vaisiams – suaugusiųjų ji neištinka. Suaugusiųjų ir vaikų systeminė vilkligė (SLE) – kita, visą organizmą pažeidžianti autoimuninė liga, kuri reikalauja nuolatinio gydymo ir priežiūros, tačiau naujagimių vilkligė pasireiškia tik ankstyvoje vaikystėje, ir jos eiga kitokia.
Nors naujagimių vilkligė paprastai atsitraukia kūdikiui paaugus, sunkiausiais atvejais, kai buvo širdies blokas, širdies stimuliatorius gali likti visam gyvenimui. Be to, vaikui augant, pravartu aptarti su gydytoju galimą ilgalaikę stebėseną ar sveikatos patikras, jei buvo diagnozuota naujagimių vilkligė anksčiau.
