Naujagimių pastovi plautinė hipertenzija (PPHN) – tai rimtas kvėpavimo sutrikimas, kuris iškyla, kai naujagimio kraujotakos sistema sunkiai prisitaiko prie gyvenimo už gimdos ribų. Ši būklė reiškia, kad naujagimio kraujagyslės plaučiuose nesivysto taip, kad būtų užtikrinta pakankama kraujo tėkmė ir deguonies tiekimas organams, todėl iškyla rizika gyvybei iškart po gimimo.
- 1.Kas tai yra pastovi plautinė hipertenzija naujagimiams
- 2.Kiek ši būklė paplitusi?
- 3.Ligos simptomai
- 4.Kas lemia nuolatinę naujagimių plautinę hipertenziją?
- 5.Galimos ilgalaikės pasekmės
- 6.Diagnostikos metodai
- 7.Gydymo galimybės
- 8.Ar galima išvengti šios būklės?
- 9.Prognozė ir gyvenimas po ligos
- 10.Kada nedelsti kreiptis į gydytoją?
Kas tai yra pastovi plautinė hipertenzija naujagimiams
Nėštumo metu vaisius gauna deguonį per virkštelę ir placentą, o plaučių kraujagyslės didžiąją laiko dalį išlieka užsivėrusios. Taip kraujas aplenkia plaučius ir teka į kitus organus. Kai kūdikis pirmą kartą įkvepia po gimimo, plaučių kraujagyslės turi išsiplėsti – tik tada kraujas gali laisvai keliauti į plaučius, pasipildyti deguonimi ir nunešti jį po visą kūną.
Jei šios kraujagyslės išlieka susiaurėjusios ar užsivėrusios, plaučiai negauna pakankamai kraujo, o deguonies trūksta gyvybiškai svarbiems organams, įskaitant smegenis, širdį, inkstus ir žarnyną. Tai laikoma neatidėliotina medicinine situacija.
Kiek ši būklė paplitusi?
Paprastai pastovi plautinė hipertenzija nustatoma 2 iš 1 000 naujagimių. Dažniausiai tai pasireiškia išnešiotiems (gimusiems 37–42 nėštumo savaitę) ir vėlyvo termino (po 42 savaitės) kūdikiams, tačiau retais atvejais būna ir neišnešiotiems naujagimiams.
Ligos simptomai
Šios būklės simptomai gali būti įvairūs:
- Sutrikęs arba nenormalus kvėpavimas – pasireiškia dusulys, greitas arba lėtas kvėpavimas, atodūsiai, krūtinės įtraukimas.
- Padidėjęs širdies ritmas.
- Odos pamėlynavimas (cianozė).
- Kraujo spaudimo sumažėjimas.
- Žemas deguonies kiekis kraujyje.
- Neįprasti širdies garsai ar ūžesys.
Kas lemia nuolatinę naujagimių plautinę hipertenziją?
Šios būklės tikslios priežastys dar nenustatytos. Manoma, kad ją gali nulemti plaučių kraujagyslių vystymosi sutrikimai ar nesugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo už motinos kūno ribų.
Rizikos veiksniai
Yra keletas veiksnių, didinančių riziką naujagimiui susirgti PPHN:
- Meconium aspiracija (kai kūdikis įkvepia savo pirmųjų išmatų – mekonijaus – daleles).
- Infekcijos – pavyzdžiui, plaučių uždegimas ar kraujo infekcijos.
- Respiracinio distreso sindromas, kuris dažnai pasitaiko neišnešiotų naujagimių, kurių plaučiai nėra visapusiškai susiformavę.
- Gimdymo metu pritrūkusio deguonies (gimdymo asfiksija).
- Diafragmos išvarža (kai per diafragmos skylę pilvo organai patenka į krūtinės ląstą).
- Įgimtos širdies ar plaučių anomalijos: pavyzdžiui, neišsivystę plaučiai ar širdies vožtuvų užsikimšimas.
- Tam tikrų vaistų vartojimas nėštumo metu, ypač trečiąjį trimestrą (pvz., nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kai kurie antidepresantai).
Galimos ilgalaikės pasekmės
Tarp kūdikių, išgyvenusių PPHN, iki ketvirtadalio vėliau gali susidurti su ilgalaikėmis komplikacijomis, susijusiomis su deguonies trūkumu smegenyse. Šios pasekmės gali būti įvairios:
- Vystymosi atsilikimas.
- Klausos sutrikimai ar kurtumas.
- Mokymosi sunkumai bei negalėjimas įvaldyti tam tikrų fizinių gebėjimų.
Diagnostikos metodai
Naujagimiui, įtariant PPHN, gydytojai naudoja įvairius kraujo ir instrumentinius tyrimus:
- Bendras kraujo tyrimas (leidžia įvertinti leukocitų, eritrocitų, trombocitų kiekį).
- Pulsoksimetrija – neinvazinis deguonies kiekio kraujyje matavimas.
- Arterinio kraujo dujų tyrimas – padeda nustatyti, kiek efektyviai kūdikio organizmas gauna deguonies.
- Krūtinės ląstos rentgenograma, leidžianti įvertinti širdies ar plaučių pokyčius.
- Echokardiograma – širdies ultragarsinis tyrimas, leidžiantis tiksliai stebėti kraujo tėkmę širdyje bei plaučiuose.
- Galvos ultragarsas – naudojamas smegenų kraujavimui atmesti.
- Serumo elektrolitų tyrimas – mineralų pusiausvyros įvertinimui.
- Lumbalinė punkcija (jei būtina) – infekcijos nustatymui.
Gydymo galimybės
Pagrindinis gydymo tikslas – greitai pagerinti deguonies tiekimą į naujagimio organus ir išvengti sunkių komplikacijų. Gali būti taikomi šie būdai:
- 100 % papildomas deguonis, tiekiamas kauke, kaniulėmis ar specialiais vamzdeliais.
- Dirbtinė plaučių ventiliacija – į kvėpavimo takus įvedamas vamzdelis, prijungiamas prie kvėpuojimo aparato.
- Kraujospūdžio palaikymui gali būti lašinami specialūs vaistai į veną.
- Azoto oksidas – dujos, padedančios išplėsti plaučių kraujagysles ir pagerinti kraujo apytaką.
- Aukšto dažnio osciliacinė ventiliacija – ypatinga kvėpavimo palaikymo forma sunkiems atvejams, kai reikia pagerinti deguonies kiekį kraujyje.
- Ekstrakorporinė membraninė oksigenacija (ECMO) – kai širdis ar plaučiai labai silpni, naudojama speciali sistema, kuri laikinai aprūpina kūną deguonimi.
Ar galima išvengti šios būklės?
Nėra aiškaus būdo apsisaugoti nuo PPHN, nes tikslios priežastys nėra žinomos. Tačiau rizika gali sumažėti, jei nėštumo metu laikomasi gydytojų rekomendacijų dėl saugių vaistų vartojimo. Planuojančioms nėštumą ar nėščioms moterims rekomenduojama aptarti su gydytoju visus vartojamus vaistus.
Prognozė ir gyvenimas po ligos
Dažniausiai PPHN simptomai palengvėja per vieną arba dvi savaites, tačiau sunkesniais atvejais sveikimas gali užtrukti ir kelis mėnesius. Ypač svarbu saugoti vaiką nuo infekcijų: plauti rankas, riboti kontaktą su sergančiais žmonėmis, vengti didelių susibūrimų. Taip pat rekomenduojama visiems namiškiams skiepytis nuo sezoninių virusinių ligų. Būtina reguliariai lankytis pas gydytoją ir kitus specialistus, kad būtų stebima kūdikio raida ir anksti pastebėti galimi nukrypimai.
Statistika rodo, kad apie 7–10 % naujagimių, susirgusių PPHN, miršta dėl ligos komplikacijų. Iš išgyvenusiųjų ketvirtadalis ateityje gali turėti neurologinių, vystymosi ar klausos sutrikimų, atsirandančių dėl ilgalaikio deguonies trūkumo smegenyse.
Kada nedelsti kreiptis į gydytoją?
Ypatingai svarbu atvykti į visus paskirtus vizitus ir nuolat stebėti kūdikio būklę namuose. Jeigu kūdikiui pasireiškia vienas ar keli šie požymiai, būtina kuo skubiau kreiptis į medicinos specialistus:
- Atsiranda karščiavimas.
- Nusilpsta apetititas, kūdikis nenoriai valgo.
- Kvėpuojant matomas krūtinės įtraukimas ar nosies sparnelių kilnojimas.
- Girdisi švokštimas ar garsūs atodūsiai.
- Oda, lūpos ar liežuvis ima mėlynuoti arba pilkėti.
