Paraneoplastiniai sindromai – tai būklė, kai žmogaus organizme atsiranda įvairūs simptomai dėl vėžio, tačiau šie pokyčiai nesusiję tiesiogiai su pačiu naviku ar jo augimu. Dažniausiai tai nutinka todėl, kad navikas ima išskirti tam tikras medžiagas, pavyzdžiui, hormonus ar baltymus, kurie sutrikdo normalų organų ar sistemų veikimą. Be to, organizmo imuninė sistema kovodama su vėžiu gali klaidingai atakuoti ir sveikus audinius, sukeldama autoimuninius pažeidimus.

Kas dažniausiai patiria paraneoplastinius sindromus

Didžiausia tikimybė susirgti paraneoplastiniu sindromu yra vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems diagnozuojami plaučių, limfmazgių, kiaušidžių arba krūties vėžiai. Kuo didesnė vėžio rizika, tuo didesnė ir paraneoplastinių sindromų tikimybė.

Šie sindromai gali paveikti įvairias kūno sistemas – nervų, endokrininę, inkstų, kaulų, sąnarių, odos, kraujo bei kitas. Statistiškai nuo 8% iki 20% visų vėžiu sergančių pacientų susiduria su tokiais sindromais. Dažniausiai jie dažni tarp sergančiųjų plaučių (ypač smulkių ląstelių), krūties, kiaušidžių, inkstų, prostatos, kasos, skrandžio, leukemija ar limfoma, sėklidžių vėžiu.

Kaip ir kodėl atsiranda paraneoplastiniai sindromai

Vieni vėžiniai navikai išskiria aktyvias medžiagas, kurios lemia netipinį tam tikrų organų ar sistemų darbą – dėl to išsivysto simptomai, nesusiję su tiesiogine naviko vieta ar spaudimu. Be gydymo, šios medžiagos gali stipriai ir netgi negrįžtamai pakenkti organų veiklai.

Susiję įrašai

Kitas mechanizmas yra autoimuninė reakcija: kovodamas su vėžiu, imunitetas pradeda gaminti antikūnus, kurie turėtų naikinti pakitusias ląsteles. Tačiau kartais šie antikūnai ima klaidingai pulti ir sveikus audinius, sukeldami atitinkamus simptomus pagal pažeistą sritį.

Paraneoplastinių sindromų simptomai

Simptomai labai priklauso nuo to, kuri organizmo sritis ar sistema yra paveikta. Daugiau nei pusės atvejų pirmieji paraneoplastinio sindromo požymiai pasirodo dar iki nustatant vėžio diagnozę. Laiku pastebėjus tokius simptomus, galima greičiau diagnozuoti naviką ir pradėti efektyvų gydymą.

Kūno temperatūros pakilimas (karščiavimas)
Apetito stoka ir svorio kritimas
Prakaitavimas naktimis

Jeigu sindromas pažeidžia konkrečią organų sistemą, pasireiškia būdingos reakcijos:

Nervų sistema

Galvos svaigimas
Dvejinas matymas
Kalbos sunkumai
Atminties sutrikimai
Raumenų silpnumas, traukuliai
Sumažėję refleksai, pojūčių sutrikimai, koordinacijos praradimas
Nusilpusi judesių ar galiūno raumenų kontrolė

Hormoninė (endokrininė) sistema

Nuovargis ir silpnumas
Padidėjęs kraujo spaudimas
Pykinimas, vėmimas
Nepaaiškinamas svorio augimas

Raiščiai, sąnariai, kaulai

Artritas
Sąnarių skausmas, tinimas ar stingimas

Oda

Nepaaiškinamas niežėjimas
Paraudimas, karščiavimas
Odos sustorėjimas
Nederlingi, gerybiniai odos dariniai

Paraneoplastinių sindromų rūšys

Paraneoplastiniai sindromai yra grupuojami pagal pažeidžiamą sistemą. Gali būti nervų sistemos, hormoniniai, reumatiniai, kraujo, odos, inkstų ir kitų sistemų sindromai.

Pagrindiniai tipai:

Nervų sistemos: smegenėlių pažeidimai, disautonomija, encefalitas, encefalomielitas, Lambert-Eatono miasteninis sindromas, miastenija, mielopatija, neuromiotomija, opsoklonus-mioklonuso sindromas, neiropatija, standaus žmogaus sindromas
Endokrininiai: Kušingo sindromas, hiperkalcemija, netinkamo antidiurezinio hormono sekrecijos sindromas
Reumatiniai: eozinofilinė fascitas, eritromelalgija, hipertrofinė osteoartropatija, delnų fascitas, paraneoplastinis poliartritas
Kraujo: paraneoplastinė eritrocitozė, paraneoplastinė trombocitozė
Odos: akantozė nigricans, dermatomiozitas, leukocitoklastinis vaskulitas, paraneoplastinė pemfiga, Svit sindromas
Inkstų: paraneoplastinis glomerulonefritas

Diagnozavimo galimybės

Tiksliai nustatyti paraneoplastinį sindromą padeda išsami paciento apklausa, fizinis ištyrimas bei įvairūs tyrimai:

Neurologinis ištyrimas – tikrinama raumenų funkcija, atmintis, koordinacija
Vaizdiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, echoskopija gali atskleisti naviką
Kraujo tyrimai – leidžia aptikti įtartinus pokyčius, galinčius rodyti naviką ar specifinius antikūnus. Taip pat padeda atmesti kitas galimas ligas
Juosmens punkcija – įtarus autoimuninį procesą, gali būti imamas stuburo skysčio mėginys, kuris tiriamas dėl antikūnų prieš sveikus audinius

Gydymas ir simptomų kontrolė

Pagrindinis gydymo tikslas – pašalinti vėžį ar bent jau kontroliuoti jo augimą, nes tai dažniausiai sustabdo ir sindromų pasireiškimą. Kartu taikoma ir pagalbinė terapija, siekiant sumažinti pažeistų organų ar sistemų žalą.

Kortikosteroidai – vaistai, mažinantys uždegimą organizme
Imunitetą slopinantys vaistai (imunosupresantai) – sumažina autoimunines reakcijas
Intraveninė imunoglobulino terapija – leidžia sunaikinti kenksmingus antikūnus, sukėlusius sindromą
Plazmaferezė – per specialią procedūrą iš kraujo pašalinama dalis plazmos, kurioje kaupiasi žalingi antikūnai
Kineziterapija, logopedo pagalba – svarbi atstatant raumenų funkciją ar kalbą, jei pažeista nervų sistema

Prognozė ir gyvenimo kokybė

Kiek stipriai paraneoplastinis sindromas paveiks kasdienį gyvenimą, daugiausia priklauso nuo pirminės vėžio formos, jo išplitimo ir taikomo gydymo efektyvumo. Vieniems pasireiškia trumpalaikiai, lengvi simptomai, kitiems gali tekti su jais gyventi ilgą laiką ir nuolat juos kontroliuoti gydymo pagalba.

Kuo anksčiau pastebimi ir įvertinami simptomai, tuo daugiau galimybių ne tik sustabdyti jų progresavimą, bet ir efektyviau gydyti vėžį laiku. Pakalbėkite su savo gydytoju apie galimus gydymo būdus, prognozę ir kasdienio gyvenimo pritaikymą naujai situacijai.

Ką svarbu stebėti ir į ką atkreipti dėmesį

Gavus vėžio diagnozę arba pajutus simptomus, kurių anksčiau nebuvo ir kuriems nėra aiškios priežasties, verta kreiptis į gydytoją. Ypač jei esate gydytas dėl vėžio per pastaruosius penkerius metus – pakartotiniai tyrimai gali padėti laiku nustatyti galimą atsinaujinimą ar naujus sindromo požymius.