Prieširdžių pertvaros defektas – tai įgimta širdies yda, kai tarp dviejų viršutinių širdies kamerų (prieširdžių) atsiranda tarpas. Dėl šios nedidelės sienelės nesusiformavimo kraujas širdyje ima tekėti netinkamu būdu – dalis deguonimi prisotinto kraujo iš kairiojo prieširdžio patenka į dešinįjį. Taip papildomai apkraunama širdies dešinioji pusė, o kraujo perteklius vėl sugrįžta į plaučius.
Kas yra prieširdžių pertvaros defektas?
Prieširdžių pertvaros defektas – tai skylė sienelėje, kuri skiria abu širdies prieširdžius. Šis defektas – viena dažniausių įgimtų širdies ydų, į kurią dažnai referuojama kaip į „skylę širdyje“. Ji susiformuoja dar vaisiaus vystymosi metu, kuomet prieširdžių pertvara visiškai neužsivėria. Reikia pabrėžti, kad ši būklė skiriasi nuo atviros ovalinės ango (patent foramen ovale).
Paprastai deguonimi prisotintas kraujas iš kairiojo prieširdžio keliauja į kairįjį skilvelį ir toliau – po visą organizmą. Turint prieširdžių pertvaros defektą, dalis to kraujo suteka atgal į dešinįjį prieširdį, kuriame yra mažai deguonies. Dėl to dešinioji širdies pusė gauna daugiau kraujo nei įprasta, o tai gali varginti širdį ir plaučius. Nedidelis defektas dažnai nesukelia sveikatos problemų ir gali būti paliktas stebėjimui, tačiau didesnis defektas paprastai reikalauja gydymo.
Pertvaros skylės tipai
Yra keli pagrindiniai prieširdžių pertvaros defekto tipai. Jie skiriasi pagal skylės vietą pertvaroje:
- Vidurinysis (secundum) tipas – dažniausias, aptinkamas pertvaros centre. Šis tipas sudaro maždaug 80 % visų atvejų.
- Apatinis (primum) tipas – defektas yra žemiau, ties pertvaros apatiniu kraštu. Dažnai kartu būna ir kitų širdies ydų – skilvelio pertvaros, triburio ar dviburio vožtuvo pakitimų.
- Veninis ančinis (sinus venosus) tipas – plyšys atsiranda pertvaros viršutinėje ar apatinėje nugarinėje dalyje ir susijęs su viršutinės ar apatinės tuščiosios venos, dešiniosios plaučių venos ydomis.
- Atviras vainikinio ančio tipas – rečiausias, kai nėra sienelės tarp vainikinio ančio (specialių širdies venų) ir kairiojo prieširdžio. Dažnai pasitaiko kartu su sudėtingesnėmis įgimtomis širdies ligomis.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Šios ydos priežastys dažnai lieka neaiškios, tačiau genetiniai pokyčiai vaisiaus vystymosi metu dažnai lemia įgimtas širdies ydas. Yra žinomi tam tikri genai, kurių pokyčiai gali būti susiję su prieširdžių pertvaros defektu. Kai kurie naujagimiai turi ir kitų širdies ydų ar genetinių sindromų, tokių kaip Holt-Oram, Dauno ar Viljamso sindromai ar retesnės vožtuvų anomalijos.
Tam tikri veiksniai nėštumo metu gali padidinti riziką susilaukti kūdikio su įgimta širdies yda. Tai gali būti:
- Jau prieš nėštumą buvusi diabetu
- Gripas, persirgtas nėštumo metu
- Alkoholio vartojimas
- Rūkymas
- Tam tikri vaistai pagal gydytojo paskyrimą
- Narkotinės medžiagos (ypatingai kokainas)
Prieširdžių pertvaros defekto simptomai
Nors ši skylė širdyje būna jau ką tik gimus, dauguma žmonių ilgai nejaučia jokių požymių – ypač jei defektas mažas (iki 5 mm). Pirmasis signalas dažniausiai būna širdies ūžesys, kurį aptinka gydytojas klausydamas vaiko širdies stetoskopu.
Kai pasireiškia daugiau simptomų, jie priklauso nuo skylės dydžio. Vaikai gali dažniau sirgti kvėpavimo takų infekcijomis, lėčiau augti ar priaugti per mažai svorio. Kartais pasireiškia nuovargis, dusulys fizinio krūvio metu, širdies ritmo sutrikimai.
Suaugę žmonės dažniausiai simptomus pajunta apie 40-uosius gyvenimo metus, ypač jei defektas yra didesnis. Galimi simptomai:
- Nuolatinis nuovargis
- Dusulys dirbant ar judant
- Širdies permušimai
- Pagreitėjęs širdies ritmas
- Pabrinkusios rankos, kojos arba pėdos
- Melsvas odos atspalvis (cianozė)
Galimos komplikacijos
Maža skylė dažnai neturi didesnės įtakos sveikatai, tačiau didesni defektai nuolatos apkrauna dešiniąją širdies pusę ir kraujagysles plaučiuose. Laikui bėgant toks padidėjęs krūvis gali sukelti rimtesnes komplikacijas:
- Dešiniosios širdies pusės padidėjimas, trunkant ilgesnį laiką, gali išsivystyti širdies nepakankamumas
- Širdies ritmo sutrikimai – apie pusė suaugusių, sulaukusių virš 40 metų ir turinčių prieširdžių pertvaros defektą, patiria prieširdžių virpėjimą ar plazdėjimą
- Insultas – staigus kraujo tiekimo į smegenis sutrikimas
- Plaučių hipertenzija – padidėjęs spaudimas plaučių kraujagyslėse
- Eisenmengerio sindromas – sunki būklė, kai didelė skylė ir stipriai padidėjęs plaučių kraujospūdis lemia širdies ir kraujotakos pokyčius
Diagnozavimo būdai
Šiai būklei nustatyti dažniausiai atliekamas gydytojo apžiūra bei įvairūs širdies funkcijos tyrimai. Gydytojas gali rekomenduoti vieną ar kelis iš šių tyrimų:
- Elektrokardiograma (EKG) – parodo širdies elektrinį aktyvumą, leidžia nustatyti širdies ritmo sutrikimus.
- Krūtinės ląstos rentgenograma – padeda pamatyti, ar širdies ar plaučių struktūros yra pakitusios.
- Transtorakalinė echoskopija – leidžia įvertinti, kiek daug kraujo teka per defektą ir ar nėra plaučių kraujospūdžio padidėjimo.
- TransEzofaginė echoskopija – detaliai parodo skylės dydį, formą, vietą ir širdies vožtuvų būklę.
- Intrakardinė echoskopija – specialia kamera per veną pasiekiama širdis, ir iš vidaus vertinama skylės forma, dydis, kraujotaka.
- Kai kuriais atvejais taikoma širdies KT ar MRT, ypač jei reikia išsamiau ištirti retesnius defektus arba papildomas širdies ligas.
Gydymo metodai
Nedidelis prieširdžių pertvaros defektas dažnai gydymo nereikalauja, tačiau didesnės skylės paprastai turi būti uždaromos, kad būtų išvengta rimtesnių komplikacijų. Gydytojas gali paskirti vaistų norint suvaldyti simptomus, tačiau medicamento, galinčio visiškai užverti skylę, nėra. Esant reikalui, taikoma chirurginė arba minimaliai invazyvi (perkateterinė) uždarymo procedūra.
Jei skylė nedidelė ir pats organizmas jos neužveria, dažnai pakanka stebėti. Tačiau jei iki 2–3 metų defektas neužsivėrė arba sukelia sveikatos sutrikimų, rekomenduojama atlikti uždarymo procedūrą. Suaugusiųjų atveju didesnė skylė uždaroma net ir be simptomų, norint apsisaugoti nuo vėlyvų komplikacijų.
Po tokių procedūrų gali tekti vartoti kraują skystinančius vaistus nuo pusės metų iki metų, kad nesusidarytų krešulių ant uždarymo įtaiso. Taip pat gydytojas paprastai paskiria antibiotikų kursą, kuris apsaugo nuo širdies vidinės sienelės uždegimo (endokardito).
Stebėjimo ir tolesnės priežiūros svarba
Norint užtikrinti gerą savijautą, reikia laikytis gydytojo nurodymų, reguliariai lankytis apžiūrose ir tiksliai sekti paskirtą stebėjimo grafiką. Net jei defektas mažas ir nereikia gydymo, būtina periodiškai tikrintis. Jei atlikta uždarymo procedūra, tikrinamasi praėjus mėnesiui, trims, pusei metų ir metams, o vėliau – kartą per metus.
Jei vaikui nustatytas prieširdžių pertvaros defektas, gydytojas padės numatyti stebėjimo ar gydymo planą, priklausomai nuo skylės dydžio ir vaiko būklės. Dažnai nedidelius defektus pakanka stebėti, didesnius – gydyti vaikystėje, kad būtų išvengta bėdų ateityje.
Ilgalaikė prognozė ir gyvenimo trukmė
Po uždarymo procedūros vaikams paprastai gana greitai leidžiama grįžti prie aktyvaus gyvenimo, nors kurį laiką gali reikėti riboti didesnį fizinį krūvį. Dažniausiai papildomas gydymas po procedūros nebereikalingas.
Žmonės, kuriems atliktas prieširdžių pertvaros defekto uždarymas ankstyvame amžiuje, dažniausiai neturi jokių didesnių sveikatos problemų ir gyvena įprastai. Jei defektas didesnis ar gydymas pavėluotas, gyvenimo trukmė gali šiek tiek sutrumpėti, ypač jei atsirado širdies ar plaučių komplikacijų.
Laiku diagnozavus ir gydant, prognozė yra labai gera, o šiuolaikinė medicina siūlo daugybę veiksmingų sprendimų net ir tiems, kam defektas nustatomas jau suaugus.
Sveikatos ir gyvenimo būdo ekspertė, specializuojanti įvairiose srityse nuo mitybos ir sporto iki psichologijos ir odontologijos. Ji dalijasi straipsniais apie sveiką maistą, sporto programas, ligų prevenciją bei gydymo būdus. Karolina taip pat analizuoja psichologinius aspektus, tokius kaip streso valdymas ar emocinė gerovė, bei pateikia mokslu grįstus patarimus. Jos tikslas – padėti skaitytojams gyventi sveikiau, laimingiau ir sąmoningiau.
