Atelektazė – tai būklė, kai dalis plaučių audinio ar net visas plautis sukrinta ir nebegali normaliai atlikti savo funkcijų. Dažniausiai tai pažeidžia mažus oro maišelius plaučiuose, vadinamus alveolėmis.
Atelektazės tipai
Yra keletas pagrindinių šios būklės formų, kurios skiriasi pagal atsiradimo mechanizmą:
- Suspaudimo atelektazė – kai išorinis veiksnys, pvz., skystis, oras, kraujas ar navikas, prispaudžia plaučius ir neleidžia normaliai išsiplėsti alveolėms.
- Rezorpcinė (obstrukcinė) atelektazė – atsiranda tada, kai į plaučių alveoles nepatenka naujo oro dėl kokios nors kliūties kvėpavimo takuose. Dėl to deguonis ir anglies dioksidas per alveolių sieneles pereina į kraują, o likusi oro erdvė „tuštėja“.
- Kontrakcinė atelektazė – išsivysto dėl plaučių randėjimo (fibrozės), kai alveolės nebegali normaliai atsiverti.
Be šių, egzistuoja ir retesnės atelektazės formos. Pavyzdžiui, lopinė atelektazė dažniau pasireiškia neišnešiotiems naujagimiams arba tiems, kas serga ūminiu kvėpavimo distreso sindromu. Šiuo atveju plaučiuose trūksta specialaus baltymo (surfaktanto), kuris padeda alveolėms išlikti atviroms.
Kiti tipai, tokie kaip bazalinė, apvali arba traukos jėgų nulemta atelektazė, dažniausiai apibūdina konkrečią sutrikimo vietą ar pobūdį.
Kuo atelektazė skiriasi nuo pneumotorakso?
Atelektazė – tai dalinė arba visiška plaučio ar jo segmento defliacija, kai alveolės nebeprisipildo oro. Tuo tarpu pneumotoraksu vadinama būklė, kai oras patenka į ertmę aplink plaučius ir dėl išorinės spaudimo jėgos plautis subliūkšta.
Kas gali paskatinti atelektazę?
Reikšmingas atelektazės atsiradimo veiksnys yra neseniai atlikta krūtinės ląstos ar pilvo srities operacija, kai naudojama nejautra ir dėl to žmogus kvėpuoja negiliai arba nekosti, kad išvalytų kvėpavimo takus. Taip pat rizika didėja, jei yra būklių, dėl kurių užsikemša plaučių smulkiosios šakos ir plautis neišsiplečia iki galo.
Kitos situacijos, kurios lemia didesnę riziką:
- Sunki plaučių ar krūtinės trauma, pavyzdžiui, šonkaulių lūžiai, kai giliai įkvėpti darosi skaudu.
- Dūmai ar stiprus jų poveikis.
- Ankstesnės kvėpavimo takų ligos ar bronchinės astmos paūmėjimai.
Atelektazės simptomai
Dažniausiai pati atelektazė nepasireiškia aiškiais simptomais, tačiau ligos, kurios ją sukelia, gali juos išprovokuoti. Jei pažeidžiama didelė plaučio dalis, gali kilti tokių požymių:
- Dusulys arba pasunkėjęs kvėpavimas.
- Kosulys.
- Skausmas krūtinės srityje.
- Pagreitėjęs kvėpavimas.
- Mėlynuojanti oda ar lūpos (dėl nepakankamo deguonies kiekio kraujyje).
Pagrindinės priežastys
Dažniausiai atelektazė kyla po operacijų, kai kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir plaučiai nėra pakankamai išplečiami, o taip pat nesugebama atkosėti gleivių.
Kiti galimi rizikos veiksniai ir priežastys:
- Gleivių kamščiai – dažni po chirurginių intervencijų, vaikams, sergantiems cistine fibroze, arba per astmos priepuolį.
- Svetimkūnis kvėpavimo takuose – dažniau nutinka mažiems vaikams, įkvėpusiems smulkių žaisliukų ar maisto gabaliukų.
- Skysčio sankaupa apie plautį (pleuros efuzija), dažniausiai dėl gretutinių ligų.
- Oro susikaupimas apie plaučius (pneumotoraksas).
- Beneigniniai arba piktybiniai navikai, galintys užspausti ar blokuoti kvėpavimo takus.
- Plaučių randėjimas ar fibrozė.
- Lėtiniai kvėpavimo sutrikimai, tokie kaip LOPL, kvėpavimo distreso sindromas ar plaučių uždegimas.
Atelektazės diagnostika
Pirmiausia plaučių būklei įvertinti atliekami krūtinės ląstos rentgeno tyrimai. Jei prireikia tikslesnių vaizdų, gydytojai dažnai skiria kompiuterinę tomografiją (KT). Kai kuriais atvejais gali būti taikoma bronchoskopija, kuomet per kvėpavimo takus įvedamas lankstus vamzdelis su kamera. Ji leidžia apžiūrėti bronchų vidų ir pašalinti užsikimšimus.
Atelektazės gydymo galimybės
Dažnai šis sutrikimas praeina savaime, tačiau būklė visada stebima gydytojų.
Tolesnis gydymas priklauso nuo to, kas sukėlė plaučių kolapsą ir kaip stipriai pažeisti kvėpavimo takai. Galimi šie gydymo metodai:
- Gilaus kvėpavimo pratimai (spirometrija).
- Skirtingų kliūčių bei gleivių šalinimas, jei reikia, atliekama bronchoskopija.
- Speciali kineziterapija, skatinanti plaučių plėtimąsi.
- Įkvepiami vaistai – bronchus plečiantys preparatai.
- Pagrindinės ligos, navikų ar lėtinių plaučių ligų gydymas.
Kaip sumažinti riziką susirgti atelektaze?
Norint sumažinti šios būklės tikimybę, rekomenduojama atkreipti dėmesį į šiuos patarimus:
- Po operacijos kuo anksčiau pradėti judėti, daryti kvėpavimo pratimus ir naudoti spirometrą taip, kaip nurodė gydytojas.
- Jei sergate ligomis, didinančiomis atelektazės riziką, atidžiai laikykitės gydymo plano ir specialistų rekomendacijų.
- Nerūkykite arba kuo skubiau meskite rūkyti.
- Mažiems vaikams nepalikite smulkių daiktų, kad jie jų neįkvėptų.
Prognozė ir galimos komplikacijos
Nors pati atelektazė dažniausiai nėra labai pavojinga, kartais ši būklė gali sukelti rimtų problemų:
- Per mažas deguonies kiekis kraujyje (hipoksemija), nes užkritę plaučių segmentai nebegali pernešti deguonies į kraują ir organus.
- Plaučių uždegimas – gleivių susikaupimas užsikimšusiuose bronchuose tampa gera terpė bakterijoms daugintis.
- Kvėpavimo nepakankamumas – ypač jei užkrenta visas plautis, gresia labai pavojinga būklė.
Paprastai, pašalinus priežastį, plaučių dalis atsikuria ir pacientai greitai grįžta į įprastą gyvenimą. Jei atelektazę sukėlė lėtinė liga ar randėjimas, gydymas gali būti ilgesnis, tačiau ir tokiu atveju progresą galima stebėti bei kontroliuoti.
Kaip pasirūpinti savimi po atelektazės?
Labai svarbu laikytis gydytojų nurodymų po chirurginių operacijų ar sergant pagrindinėmis ligomis, kurios gali paskatinti atelektazę. Jei jaučiate naujus arba stiprėjančius simptomus, nelaukite – nedelsiant kreipkitės į savo gydytoją. Tinkama priežiūra ir atidus stebėjimas padės sumažinti atelektazės riziką ir palaikyti plaučių sveikatą.
