Tinea manuum – tai grybelinė rankų odos infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia niežtinčiomis, apskritomis dėmėmis su iškiliais, pleiskanojančiais kraštais. Dažniausiai jos pasirodo ant rankų nugaros, tačiau infekcija gali apimti ir delnus bei tarpupirščius. Ši liga dažnai vystosi kartu su pėdų grybeliu, bet gali pažeisti ir tik rankas.
- 1.Kas yra tinea manuum?
- 2.Kaip dažnai pasitaiko ši infekcija?
- 3.Kas dažniausiai serga tinea manuum?
- 4.Tinea manuum simptomai
- 5.Infekcijos priežastys
- 6.Rizikos veiksniai
- 7.Kaip plinta tinea manuum?
- 8.Kaip diagnozuojama tinea manuum?
- 9.Tinea manuum gydymas
- 10.Kaip apsisaugoti nuo tinea manuum?
- 11.Ligos eiga ir prognozė
Kas yra tinea manuum?
Tinea manuum – tai grybelinė infekcija, pažeidžianti rankų išorinį odos sluoksnį. Nors pavadinimas gali klaidinti, ligos nesukelia kirmėlės – žiedine forma išsidėstančios bėrimo dėmės primena žiedą arba apskritimą, todėl liga kartais vadinama „žiediniu grybu“. Priklausomai nuo to, kur jis atsiranda, ligos pavadinimas keičiasi, bet tinea manuum visada susijusi su rankomis. Ji gali pažeisti tik vieną ranką, abi, delnus, rankų nugarą ar pirštų odą.
Kaip dažnai pasitaiko ši infekcija?
Grybelinės infekcijos yra labai paplitusios – jų gali turėti net ketvirtadalis pasaulio gyventojų. Tinea manuum ir pėdų grybelis (tinea pedis) – dažniausiai diagnozuojamos grybelinės infekcijos. Priklausomai nuo regiono, rankų grybinė infekcija sudaro iki 13 % visų grybelinių odos susirgimų. Nors kartais pažeidžiamos abi rankos, dažniausiai infekcija atsiranda vienoje rankoje – toks atvejis vadinamas „dviejų pėdų, vienos rankos sindromu“: abiejose pėdose – grybelis, vienoje rankoje – tinea manuum. Šis derinys sudaro net iki 65 % atvejų. Infekcija abiejose rankose ir pėdose pasitaiko rečiau.
Kas dažniausiai serga tinea manuum?
Ši liga gali pasireikšti bet kam, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, tačiau dažniau ją patiria vyresni paaugliai ir suaugę vyrai. Tinea manuum dažniau pasireiškia tiems, kurių kasdieninė veikla ar profesija reikalauja dažno rankų kontakto su įvairiomis medžiagomis, žmonėmis ar gyvūnais.
Tinea manuum simptomai
Dažniausi požymiai – niežtinčios, apvalios dėmės ant rankų nugaros ar delnų. Šviesios odos žmonėms šios dėmės dažnai būna raudonos ar rausvos, o tamsesnės odos žmonėms – rudos ar pilkšvos. Dėmės gali išsidėstyti žiedais su aiškiai matomais, pakeltais, pleiskanojančiais kraštais. Laikui bėgant šios dėmės gali plėstis, sudarydamos keletą apskritimų ar žiedų su švaria oda centre.
Delnuose oda gali storėti, tapti labai sausa, gali išryškėti gilūs įtrūkimai, o juose – baltos pleiskanos. Kartais delnai niežti, o kai kuriais atvejais gali pasireikšti net skausmas ir patinimas. Tarp pirštų dažnai atsiranda raudonos dėmės su pūslėmis ar mazgeliais, infekcija neretai persiduoda ir nagams: pasikeičia jų spalva, paviršius sustorėja.
Infekcijos priežastys
Pagrindinis tinea manuum kaltininkas yra grybeliai, kuriems augti ir daugintis idealiai tinka šilta, drėgna aplinka. Grybelis gausiai auga tropikuose, tačiau galima jį rasti ir drėgnose vietose, pavyzdžiui, sporto salėse, pirtyse ar viešuosiuose dušuose.
Infekcija perduodama ypač lengvai. Grybelį galima pasigauti kontaktuojant su sergančiu žmogumi, gyvūnu ar net užkrėsta žeme. Dažnai grybelis nugyvena ant įvairių paviršių ir daiktų – rankšluosčių, drabužių, patalynės ar net šukų, rankenų. Jis ilgai išlieka gyvybingas, tad užsikrėsti galima net ir netiesiogiai – lietus daiktus ar aplinkos paviršius, ant kurių yra grybelio sporų.
- Dažnai infekcija iš pradžių prasideda ant pėdų (pėdų grybelis), o vėliau po kojų kasymo ar lietimo išplinta ir ant rankų.
Rizikos veiksniai
Tinea manuum dažniausiai vystosi, kai rankos nuolat būna šiltoje, drėgnoje aplinkoje. Ligos riziką padidina tokie veiksniai:
- Gyvenimas ar atostogos vietovėse su karštu, drėgnu oru.
- Lankymasis viešuosiuose baseinuose, sporto salėse, bendrų dušų naudojimas.
- Gyvenimas žmonių pilnose patalpose, bendrabučiuose.
- Kontaktinių sporto šakų (pvz., imtynių, futbolo) praktika.
- Bendri drabužiai, patalynė, rankšluosčiai, šukos ar sporto inventorius.
- Profesijos, kurių metu daug kontaktuojama su žmonėmis: masažuotojai, kirpėjai.
- Nuolatinis kontaktas su gyvūnais (fermoje, veterinarijoje).
- Darbas su cheminėmis medžiagomis (auto mechanikai, įrenginių operatoriai).
- Kiti rizikos faktoriai: vyriška lytis, aukštas kraujospūdis, silpna imuninė sistema (esant lėtinėms ligoms), kraujagyslių aterosklerozė, antsvoris ar gausus prakaitavimas.
Kaip plinta tinea manuum?
Ši infekcija pasižymi ypač dideliu užkrečiamumu. Ji gali būti perduota trimis pagrindiniais keliais:
- Tiesioginis kontaktas su žmogumi – infekcija perduodama odos sąlyčio metu, net jei užsikrėtęs žmogus nejaučia jokių simptomų.
- Kontaktas su sergančiu gyvūnu – didžiausią riziką kelia naminiai augintiniai (ypač jauni šuniukai ir kačiukai), taip pat gyvuliai: karvės, arkliai, kiaulės, ožkos.
- Netiesioginis kontaktas su užkrėstais daiktais ar paviršiais: drabužiais, rankšluosčiais, patalyne. Grybas ilgam išlieka ant kietų drėgnų paviršių (spintose, dušų grindyse). Užkratas taip pat plinta per užterštą žemę. Galiausiai, galima infekciją „pernešti“ iš vienos kūno vietos į kitą.
Kaip diagnozuojama tinea manuum?
Gydytojas pirmiausia įvertina paciento skundus ir apžiūri delnus, rankų nugarą, pirštus, o taip pat – pėdas, nes daugeliui tinea manuum yra susijusi su pėdų grybeliu. Jei reikia, gali būti atliekami papildomi tyrimai, kad būtų patvirtintas grybelio sukeltas uždegimas.
Kokių tyrimų gali prireikti?
- KOH tyrimas: Nuo pažeistos odos švelniai nugramdoma šiek tiek pleiskanų, kurios peržiūrimos mikroskopu, panaudojant kalio hidroksidą (KOH). Tai leidžia aptikti grybelines hifas ir greitai suteikti atsakymą – dažniausiai per 24 valandas.
- Kultūrinis tyrimas: Jei KOH tyrimas neduoda aiškaus atsakymo, odos mėginys gali būti pasėjamas ant specialios terpės, kurioje grybeliai auga. Šis metodas yra labai tikslus, tačiau rezultato gali tekti laukti kelias savaites.
- Dermoskopinis tyrimas: Specialiu prietaisu (dermoskopu), turinčiu apšvietimą ir didinantį lęšį, apžiūrima oda – taip galima pastebėti grybelio požymius, kurių plika akimi neįmanoma įžvelgti, pavyzdžiui, balkšvas pleiskanas įtrūkimuose.
Tinea manuum gydymas
Pagrindinis gydymo principas – naudoti priešgrybelinius vaistus. Lengvus atvejus galima gydyti namuose, naudojant be recepto vaistinėje parduodamus kremus, kuriuos reikėtų tepti ant pažeistos odos vieną arba du kartus per dieną iki šešių savaičių. Dažniausiai rekomenduojami preparatai – miconazoliu ar klotrimazoliu pagrįsti tepalai.
Jei infekcija didelė, apima nagus ar vietiniai vaistai neveikia, skiriami geriami priešgrybeliniai preparatai – dažniausiai terbinafinas arba itrakonazolas. Burnoje vartojamų vaistų gali prireikti ir tuomet, jei žmogus dažnai serga arba jo imunitetas nusilpęs.
Kaip apsisaugoti nuo tinea manuum?
- Laikykitės rankų higienos: dažnai plaukite rankas ir kruopščiai jas nusausinkite, patrumpinkite nagus ir laikykite juos švarius.
- Venkite kasytis pėdų – taip galite nesąmoningai rankas užkrėsti grybelinėmis sporomis.
- Jei sergate pėdų grybeliu, svarbu kuo greičiau ir pilnai jį išgydyti, kad užkirstumėte kelią infekcijos plitimui į rankas.
- Nenaudokite vietinių steroidinių tepalų – jie gali laikinai nuraminti niežėjimą, tačiau sustabdo teisingą diagnozavimą ir nepašalina grybelinės infekcijos.
- Nesidalinkite asmeninių hygienos priemonių – drabužių, rankšluosčių, patalynės ar kitų daiktų, kurie galėtų būti užkrėsti grybeliu.
- Po kontakto su gyvūnais, ypač jei įtariate, kad jie serga, kruopščiai nusiplaukite rankas. Jeigu augintinis serga grybeliniu užkratu, būtina kreiptis į veterinarą.
- Aplinka sportuojantiems: po treniruočių ar rungtynių išsimaudykite duše, nenaudokite kitų sportininkų įrangos ir rūbų, nuolat skalbkite aprangą.
Ligos eiga ir prognozė
Tinea manuum pasireiškia sausėjančia, niežtinčia rankų oda. Lengvesnius atvejus galima įveikti pačiam, naudojant vietinius priešgrybelinius kremus, tačiau užtrukus ar sunkesniais atvejais labai svarbu nenutraukti gydymo anksčiau laiko – kitaip bėrimas gali atsinaujinti. Siekiant visiško išgijimo, gydymas gali užtrukti iki šešių savaičių. Jei gydymas neveiksmingas ar simptomai nepraeina, būtina kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tinkamesnį gydymą.
Pilnai išgydžius infekciją, simptomai laikui bėgant išnyksta, bet liga linkusi kartotis, jei nesiimama atitinkamų profilaktikos priemonių.
