Riebalinės embolijos sindromas – reta būklė, kuri atsiranda, kai smulkios riebalų dalelės patenka į kraujotaką ir ima blokuoti kraujo tėkmę įvairiuose organuose. Dažniausiai pažeidžiamos plaučių, smegenų, odos ir kitų organų kraujagyslės. Nors ši būklė paprastai laikoma nedažna ir nesunki, kai kuriais atvejais riebalinė embolija gali tapti pavojinga gyvybei, ypač sunkioms jos formoms.
Kas yra riebalinės embolijos sindromas?
Riebalinės embolijos sindromas pasireiškia tada, kai riebalinių dalelių patekimas į kraują sukelia kraujagyslių užsikimšimus. Tai gali paveikti tiek mažas, tiek didesnes kraujagysles, sukelti odos bėrimą, kvėpavimo problemų ir net neurologinių sutrikimų. Sunkiais atvejais ši būklė gali baigtis mirtimi, nes gali labai pakenkti plaučiams ir širdžiai.
Riebalinės embolijos ir plaučių embolijos skirtumai
Iš pradžių svarbu suprasti, kad bet koks kraujagyslės užsikimšimas vadinamas embolija, nepriklausomai nuo to, kas ją sukėlė. Riebalinė embolija – tai būklė, kai kraujagyslėse užstringa riebalų lašeliai. Plaučių embolija – kai užsikemša plaučių kraujagyslės, dažniausiai dėl trombo (kraujo krešulio), bet kai kuriais atvejais priežastimi gali būti ir riebalinė embolija. Nors dažniausiai riebalinės dalelės užkemša mažas odos ar kitų organų kraujagysles, didesnės gali sukelti rimtisnes pasekmes – plaučių užsikimšimą ar kvėpavimo nepakankamumą.
Kas gali susirgti riebaline embolija?
Ši būklė gali paveikti įvairaus amžiaus žmones, tačiau vaikams ji pasitaiko itin retai. Dažniausiai riebalinė embolija išsivysto po didesnių kaulų, ypač dubens ar ilgųjų kojų kaulų (šlaunikaulio, blauzdikaulio, šeivikaulio), lūžių. Žemiau pateikiamos situacijos, kurios gali padidinti šio sindromo tikimybę:
- Kelio ar klubo sąnario keitimo operacijos
- Sunkūs nudegimai
- Kaulų čiulpų biopsija ar transplantacija
- Didelis riebalinio audinio kiekis (pvz., riebių kepenų sindromas, liposakcija)
- Patirtas širdies gaivinimas
- Pjautuvo pavidalo ląstelių anemija
- Ūminis kasos uždegimas
Nors po daugelio kaulų lūžių mikroskopinių riebalų lašelių patenka į kraują, daugeliu atvejų tai nekelia jokių problemų. Sunkesnė sindromo forma dažniausiai išsivysto esant sudėtingiems, kartu pasitaikantiems kelių kaulų lūžiams – ypač susijus su dubens trauma.
Kaip dažnai pasitaiko ši būklė?
Po pavienių ilgųjų kaulų lūžių riebalinės embolijos sindromas išsivysto maždaug 0,5–2 % atvejų. Jei lūžta keli kaulai ar tai yra dubens traumos pasekmė – sergamumas gali siekti net iki 10 %. Tačiau dažniausiai po lūžio susiformavusios riebalinės dalelės būna per mažos, kad sukeltų komplikacijų.
Kaip riebalinė embolija veikia žmogaus organizmą?
Riebalų lašeliai, patekę į kraują, dažniausiai sulaikomi smulkiose odos ar poodinių audinių kraujagyslėse. Tokiu atveju gali pasireikšti vos pastebimas bėrimas bei kiti nedideli simptomai. Tačiau jei šios dalelės pasiekia kritinius organus – plaučius, smegenis, akis, širdį – gali prasidėti labai pavojingos reakcijos. Ypač pavojinga, kai užkemšamos kraujagyslės plaučiuose – tuomet sutrinka deguonies tiekimas visam kūnui, gali pasireikšti širdies nepakankamumas, o sunkiais atvejais ir mirtis.
Riebalinės embolijos sindromo simptomai
Šis sindromas dažniausiai išryškėja per 12–72 valandas po rimtos traumos ar kaulo lūžio, tačiau pasitaiko ir anksčiau. Būdingi simptomai:
- Pasunkėjęs kvėpavimas, dusulys – dažniausiai pirmasis požymis
- Pokyčiai psichikos būsenoje: galvos skausmas, sumišimas, nuotaikos kaita, letargija, nusilpusi orientacija, sunkiais atvejais – traukuliai ar net koma
- Smulkus bėrimas (petecijos) – odos ar gleivinių paviršiuje atsirandantys rausvi ar violetiniai taškai. Dažniausiai matomi ant kaklo, galvos, viršutinių krūtinės dalių, vidinėse vokų ar burnos pusėse
- Dažnas širdies plakimas
- Temperatūros pakilimas (karščiavimas)
- Odos ar akių baltymų pageltimas (gelta)
- Regėjimo sutrikimai
Kiti požymiai, kuriuos gali nustatyti gydytojas, bet jaučiasi ne visiems pacientams:
- Sumažėjusi deguonies koncentracija kraujyje
- Anemija
- Kepenų ar inkstų funkcijos sutrikimai
- Kraujo krešėjimo rodiklių pokyčiai, sumažėjęs trombocitų kiekis
Ši būklė neužkrečiama ir nuo žmogaus žmogui neperduodama.
Diagnozė ir tyrimai
Nėra aiškių nustatytų taisyklių, pagal kurias būtų vienareikšmiškai diagnozuojamas riebalinės embolijos sindromas. Įprastai ši diagnozė remiasi būdinga klinikine eiga, susirgimo požymiais bei instrumentiniais tyrimais. Dažnai užtenka išsamaus paciento apžiūros – jei pastebimi ryškūs trys simptomai (dusulys, sąmonės pokyčiai ir odos bėrimas), gydytojai gali įtarti šį sindromą.
Kokie tyrimai atliekami?
- Vaizdiniai tyrimai: gali būti daromi rentgeno, KT arba magnetinio rezonanso (MRT) skenavimai galvos ir krūtinės srityse. Taip siekiama atmesti kitas pavojingas būkles, pavyzdžiui, insultą ar plaučių emboliją.
- Kardiologiniai tyrimai: esant širdies sutrikimų požymiams gali būti atliekamas EKG, vertinamas širdies darbas, retais atvejais – atliekama odos biopsija ieškant riebalų dalelių.
- Kraujas ir kiti laboratoriniai tyrimai: ieškoma uždegimo rodiklių, tiria kraujo sudėtį, riebalinių dalelių pėdsakų kraujyje, šlapime ar atsikosėjimo gleivėje.
Gydymas ir priežiūra
Šiuo metu nėra vieno standartinio gydymo riebalinės embolijos sindromui. Pagalba daugiausia grindžiama simptomų palengvinimu ir komplikacijų prevencija. Gydymo plane gali būti taikomi skirtingi variantai:
- Gliukokortikosteroidai: tokie vaistai mažina uždegimą ir atkuria kvėpavimą, tačiau kol kas nėra patikimų duomenų, kad jie visada veiksmingi
- Kraują skystinantys vaistai: gali būti naudojami trombozių prevencijai, bet jų veiksmingumas šiuo atveju nėra galutinai įrodytas
- Venos cava filtrai: šie prietaisai įvedami į didžiausią veną, kad sulaikytų galimus kraujo krešulius ir apsaugotų plaučius
- Deguonies terapija: padeda greitai atstatyti deguonies lygį organizme ir palengvina kvėpavimą
- Ekstrakorporinė membraninė oksigenacija (ECMO): pažangi metodika, kai kraujas laikinai teka per specialų aparatą, kuriame prisotinamas deguonies ir pašalinamas anglies dvideginis. Šis būdas svarbus sunkių kvėpavimo sutrikimų metu
- Dirbtinė plaučių ventiliacija: kai būklė kritinė ir žmogus pats nebekvėpuoja, naudojamas plaučių ventiliatorius, o kvėpavimo takai užtikrinami intubacijos būdu
Galimos komplikacijos ir pasekmės
Daugeliu atvejų riebalinė embolija nesukelia ilgalaikių padarinių, bet sunkesnė jos eiga gali palikti liekamųjų neurologinių arba regos sutrikimų. Yra duomenų, kad turėję šį sindromą žmonės ateityje gali turėti didesnę giliųjų venų trombozės arba ilgalaikių smegenų sutrikimų riziką, tačiau šie tyrimai dar nėra galutiniai.
Kaip padėti sau ir kontroliuoti simptomus?
Pajutus kvėpavimo sutrikimus ar sąmonės pokyčius po traumos, būtina nedelsti ir pasikonsultuoti su gydytoju ar vykti į ligoninę. Riebalinės embolijos sindromas negali būti savarankiškai gydomas namuose – būtina skubi medicininė priežiūra.
Kaip sumažinti riziką susirgti riebaline embolija?
Dažniausiai šis sindromas pasireiškia po sudėtingų kaulų lūžių, todėl svarbiausia – kiek įmanoma greičiau stabilizuoti lūžusius kaulus. Tai gali būti padaryta imobilizacijos pagalba, kartais prireikia ir operacijos. Kai kurie gydytojai po sunkių lūžių rekomenduoja vartoti gliukokortikosteroidus, tačiau šių vaistų efektyvumas prevencijai dar nėra galutinai patvirtintas.
Sindromo prognozė
Riebalinės embolijos sindromas lemia mirtį 5–20 % atvejų, tačiau šie rodikliai per pastaruosius metus mažėja, nes gerinama pacientų stebėsena ir įgyvendinamos prevencinės priemonės. Pavojingiausia, kai išsivysto sunkus kvėpavimo nepakankamumas ar širdies nepakankamumas dėl plaučių pažeidimo. Daugeliu atvejų, ypač lengvos ir vidutinės eigos, sindromas praeina savaime ir nesukelia ilgalaikių pasekmių. Sunkių formų atveju gali prireikti kelių savaičių, kad atsistatytų visi sutrikimai – ypač neurologiniai ar odos simptomai. Kvėpavimo funkcijos dažniausiai grįžta į normą per metus.
Gyvenimas po riebalinės embolijos sindromo
Dažniausiai pacientams nereikia specialios priežiūros pasibaigus šio sindromo simptomams. Tačiau jei būklė atsirado dėl lūžio, svarbu atidžiai saugoti traumuotą vietą, nes vėl lūžus kaului, ši būklė gali pasikartoti. Esant specifinėms situacijoms ar kylant klausimų dėl savijautos po riebalinės embolijos, verta individualiai aptarti sveikimo eigą su gydytoju.
Kada reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą?
Nedvejodami vykite į ligoninę, jei patyrėte rankos ar kojos lūžį – ligoninėje geriausiai užtikrinama tinkama pagalba. Jei jau diagnozuotas riebalinės embolijos sindromas ir pastebėjote naujus sąmonės pokyčius ar kvėpavimo sutrikimus, būtina skubi gydytojų apžiūra.
- Psichikos ar neurologiniai simptomai: sumišimas, dirglumas, letargija, lėtesnė reakcija į aplinką, traukuliai
- Plaučių embolijos požymiai: staigus ar stiprėjantis dusulys, skausmas krūtinėje, kosulys (ypač jei kosėjama krauju), švokštimas
Laiku atpažinti ir gydyti šią būklę – svarbiausia norint išvengti rimtų komplikacijų ir užtikrinti visišką pasveikimą.
